Riedėdamas jaučia laisvę
Evaldo draugystė su riedučiais prasidėjo prieš maždaug 20 metų, kai jis dar buvo paauglys. Pabandęs jais važiuoti, vyras jau po pirmo karto suprato, kad riedėjimas jam bus prie širdies.
„Pirmą kartą riedučius apsiaviau 13-os metų – juos padėvėtus gavau iš draugo. Mane jie labai sudomino. Ir nors kurį laiką buvo sunku įsigyti geresnius riedučius, galiausiai nusipirkau naujus“, – prisimena E.Norvaiša.
2–3 metus riedėjęs tik su artimiausiais draugais, vėliau Evaldas per televizorių pamatė, kad yra rengiami miesto riedėjimai. Sužinojęs apie ketvirtadienio vakarais organizuojamus išvažiavimus į miestą, būdamas 16-os, E.Norvaiša nusprendė prisijungti prie „Riedėk.lt“ asociacijos, kuriai šiuo metu vadovauja.
„Tuo metu klubas vadinosi „Ketvirtadienio nakties karštis“ ir buvo įkurtas ne mano, o kitų žmonių. Atsiradus daugiau veiklų, jis pakeitė pavadinimą ir tapo asociacija. Taip atsitiko, kad prisijungiau beveik nuo pradžių ir ten esu iki šiol“, – šypsosi riedutininkas.
Kurį laiką riedėjimas Evaldui buvo tik smagus laisvalaikio užsiėmimas su draugiška kompanija. Net turėdamas vis daugiau veiklų, susijusių su riedučiais, jis niekada negalvojo, kad ateityje tuo rimtai užsiims.
„Niekada nemąsčiau, kad galėčiau mokyti kitus ar daryti tai, kuo užsiimu dabar. Man tiesiog buvo smagu, labai patiko žmonės, kuriuos sutikdavau, nes jie yra ypatingi – laisvesni, mažiau suvaržyti. Riedučiai iki šiol turi juos gaubiantį mitą, kad yra labiau skirti vaikams, o aš susipažinau su žmonėmis, kuriems nelabai svarbu, ką galvoja kiti. Jiems tiesiog faina“, – pasakoja E.Norvaiša.
Niekada nemąsčiau, kad galėčiau mokyti kitus ar daryti tai, kuo užsiimu dabar.
Kadangi prieš du dešimtmečius internete informacijos apie riedėjimą dar nebuvo galima rasti, Evaldas važiavimo riedučiais mokėsi savarankiškai. Tiesa, daugiausia pamokų jam davė labiau patyręs bičiulis.
„Susitikdavome riedėti kieme su draugais, ten vieni iš kitų mokydavomės, kadangi tuo metu nebuvo jutubo ar feisbuko, kur būtų paprasta rasti informacijos, – sako E.Norvaiša. – Dabar žymiai lengviau, nes galima ateiti į akademijas, daug informacijos rasti internete, kur yra mokamų ir nemokamų vaizdo įrašų.
Rekomenduoju mokytis ne patiems, o remtis kitų patirtimi. Pavyzdžiui, aš pats ne viską išmokau taisyklingai. Kai 10 metų darai negerai, o tada supranti, kad spirtis ar stabdyti reikia kitaip, būna labai sunku persimokyti. Be to, tai reikalauja daug pastangų.“
Nors Evaldas gali save vadinti savamoksliu, o tai, atrodo, turėtų asocijuotis su traumomis, vyras tikina, jog nelaimingų atsitikimų turėjo gana mažai. Jam pavyko išvengti lūžių, tačiau įvairių nubrozdinimų ar sutrenkimų pasitaikė.
„Nesmarkiai susimušdavau eksperimentuodamas ar žaisdamas gatvės ritulį, – sako E.Norvaiša. – Esu išbandęs daug riedučių sričių – nebuvo taip, kad 20 metų riedėjau tik vienu būdu. Išmokus riedėti, pasidarė įdomūs šokinėjimai, kliūtys, tuomet ėmiau važinėti rampose, vėliau patraukė miesto riedėjimai, gatvės ritulys, o kurį laiką riedėjau riedučių slalomą.“
Būtent didelė įvairovė laiko Evaldą riedučių pasaulyje, kadangi kiek nusibodus vienam riedėjimo būdui, jis bet kada gali pasirinkti kitą variantą, kur toliau tobulės ir mokysis naujų dalykų.
„Riedėti yra labai geras jausmas, – aiškina E.Norvaiša. – Labiausiai mane sužavėjo, kai išmokau gerai riedėti ir galėjau nusileisti nuo bet kokio kalno. Tada atsirado laisvė ir noras tyrinėti, pažinti.“
Organizuoja naktinius riedėjimus mieste
Ilgą laiką pasaulyje riedučiai buvo naudojami tik kaip laisvalaikio leidimo priemonė ar specialiose varžybose, tačiau vėliau atsirado ir riedėjimai mieste, kurie sužavėjo Evaldą.
„Naktinių miesto riedėjimų kultūra atsirado Amerikoje, o po truputį ši tradicija išplito po visą pasaulį. Dažniausiai jie būdavo rengiami penktadienio vakarais ir vadindavosi penktadienio nakties karštis, – aiškina E.Norvaiša. – Pats riedėjimas yra labai įdomus ir sunku jį su kuo nors palyginti. Tai panašu į žygį, tik vyksta su riedučiais ir miesto gatvėse.“
Anot Evaldo, priklausomai nuo to, ar riedėjimas yra didelis, ar mažesnis, jis gali vykti takais, šaligatviais arba miesto gatvėmis. Įprastai maršrutai būna ne trumpesni kaip 10 km, o kadangi Vilnius yra itin kalvotas miestas, sugalvoti tinkamą kelią tampa tikru iššūkiu.
„Jeigu organizuoji didesnį renginį, į jį susirenka nebūtinai puikiai riedantys žmonės. Reikia gerai pagalvoti, kaip juos pravežti saugiai, kad žmonės nenugriūtų, neišsigąstų. Patys pirmi mūsų riedėjimai prieš 20 metų buvo oficialūs, į juos susirinkdavo apie 100 riedutininkų. Turbūt tai buvo visi tuo metu riedantys žmonės Vilniuje“, – šypsosi E.Norvaiša.
Vėliau, kaip pasakoja vyras, riedėjimai daug metų vyko neoficialiai, mažomis grupelėmis, vienu metu net buvo beveik nutrukę, tačiau prieš 4-erius metus jie vėl sugrįžo su pavadinimu „NightSkating Vilnius“.
„Renginys dabar kiek pristabdytas dėl pandemijos, tačiau iki tol jis vyko trejus metus ir į jį susirinkdavo apie 250 riedutininkų. Dažniausiai riedėdavome su muzika, o pati veikla yra skirta smagiai praleisti laiką – pamatai miesto, pasižiūri žmonių reakcijas. Renginys tikrai labai pozityvus“, – pasakoja E.Norvaiša.
Į riedėjimus mieste gali prisijungti bet kokio amžiaus žmonės, tačiau kiekvienam reikėtų turėti bent minimalius įgūdžius – anot Evaldo, jei asmuo ką tik užsidėjo riedučius, jis nesijaus saugiai.
„Naktiniuose riedėjimuose jauniausiam dalyviui buvo 7-eri, o vyriausiam – apie 70 metų, – prisimena E.Norvaiša. – Svarbiausia riedutininkui mokėti stabdyti, nes Vilniuje didesnių ar mažesnių kalvų riedant kone neįmanoma išvengti. Be to, reikėtų mokėti palaikyti vidutinį tempą. Kai rieda didelė kompanija, jis nebūna labai didelis, tačiau išlieka apie 10–15 km/val.“
Naktiniuose riedėjimuose jauniausiam dalyviui buvo 7-eri, o vyriausiam – apie 70 metų.
Nors dienos metu rengiami riedėjimai žmonėms kelia teigiamas emocijas, jų su kaupu galima gauti ir naktiniuose išvažiavimuose, kuriuos Evaldas apibūdina kaip itin įdomų patiriamą jausmą.
„Kai organizuojame vasarą, riedėjimas būna labiau vakarinis, nes ilgai nesutemsta, tačiau jeigu pavyksta surengti pavasarį ar rudenį, jie vyksta visiškoje tamsoje. Tuomet riedėjimas atrodo įspūdingai, nes riedutininkai apsišviečia, turi prožektorius, kai kurių riedučių ratukai yra šviečiantys. Važiuojant didelei grupei riedutininkų, vaizdas atrodo efektingai“, – tikina E.Norvaiša.
Riedučiai išgyvena renesansą
Organizuodamas riedėjimus mieste, Evaldas visada stengiasi parinkti vaizdingą maršrutą ir suderinti jį su tinkama kelio danga. Vis dėlto tai pavyksta toli gražu ne visada.
„Pirmoje vietoje visada yra kelio danga, norime, kad ji būtų kuo lygesnė ir malonesnė. O jei dar pavyksta įtraukti lankytinų vietų, būna smagu“, – džiaugiasi E.Norvaiša.
Evaldas neslepia pats itin mėgstantis dalyvauti įvairiuose riedėjimuose, o tai daryti stengiasi net keliaudamas užsienyje, kadangi jie vyksta kone visame pasaulyje.
„Jei keliauju svetur, beveik visada pasižiūriu, ar tame mieste vyksta riedėjimas. Tuomet stengiuosi kelionę priderinti taip, kad pavyktų ten sudalyvauti, – sako riedutininkas. – Yra tekę dalyvauti smagiuose riedėjimuose Paryžiuje, Varšuvoje, Londone, Barselonoje. Man tai yra didžiausias nuotykis ir atrakcija.“
Jeigu riedučiai ilgą laiką daugumai atrodė kaip vaikiškas užsiėmimas arba dėl savų priežasčių suaugusieji vis nesiryždavo pabandyti šios veiklos, tai per pandemiją jų paklausa šovė į neregėtas aukštumas.
„Per pandemiją turbūt visos lauko sporto veiklos išgyvena renesansą – ypač tos, kuriomis gali užsiimti vienas ar keliese. Riedučiai yra ne išimtis, tikrai pajautėme tai, – tvirtina Evaldas. – Riedučiai jau pastaruosius 10 metų populiarėjo, tačiau nebuvo didelio augimo. Praeiti ir šie metai yra didžiulis sprogimas.“
Per pandemiją turbūt visos lauko sporto veiklos išgyvena renesansą – ypač tos, kuriomis gali užsiimti vienas ar keliese.
Riedučių populiarėjimas, anot E.Norvaišos, jaučiamas ir pardavimuose, kadangi jau kurį laiką juos nusipirkti yra iššūkis.
„Kai kurie laukia po mėnesį ar kelis, užsisakinėja iš anksto. Labai džiugu, kad riedutininkų bendruomenė auga. Tikiuosi, greitai pasibaigs sudėtingas laikotarpis ir vėl galėsime organizuoti didelį renginį, kuriame susirinks ne keli šimtai, o jau gerokai daugiau žmonių“, – viliasi Evaldas.
Evaldo manymu, riedučiai išpopuliarėjo ne tik dėl karantino, bet ir dėl besikeičiančios žmonių kultūros. Be to, vis gerėja infrastruktūra tiek pėstiesiems, tiek kitokiomis priemonėmis judantiems asmenims.
„Prieš maždaug 20 metų, kai pradėjau riedėti, mūsų klubo įkūrėjui buvo kiek daugiau nei 30 metų. Jam riedant Vingio parke, žmonės kone pirštais jį badydavo, nes nesuvokdavo, kaip gali suaugęs žmogus važinėti riedučiais. Tai atrodė nesąmonė ir buvo laikoma vaikišku užsiėmimu.
Dabar į mūsų akademiją ateina mokytis žmonės, kurių vidutinis amžius yra 30–40 metų. Pasirodo tie, kurie anksčiau nedrįso riedėti, o dabar pamatė, jog vis daugiau jų bendraamžių turi riedučius“, – išskiria E.Norvaiša.
Jam riedant Vingio parke, žmonės kone pirštais jį badydavo, nes nesuvokdavo, kaip suaugęs žmogus gali važinėti riedučiais.
Anot Evaldo, riedučiai yra itin gera priemonė palaikyti fizinei būklei, be to, jie mažiau apkrauna kelius nei bėgimas, todėl tinka tiems, kurie susiduria su skausmais bėgdami. Svarstantiems įsitraukti į šį užsiėmimą, E.Norvaiša pirmiausia pataria išsirinkti tinkamus riedučius.
„Nesusigundykite per daug pigiais riedučiais nespecializuotose parduotuvėse, nes gali tekti nusivilti. Nereikėtų iš pradžių investuoti į pernelyg brangius riedučius – išsirinkite aukso viduriuką. Be to, jeigu yra galimybė, mokytis reikėtų pradėti su instruktoriumi arba bent patyrusiu draugu. Tuomet riedėjimo pradžia bus sklandesnė ir darysite mažiau klaidų.
Pradėkite mokytis aikštelėje, parke ar kitur, kur būtų ramu, ir tik pamažu sunkinkite maršrutus. Yra žmonių, kurie drąsiai pirmo išriedėjimo metu leidžiasi nuo kalno, tačiau tai ne visada baigiasi sėkmingai – kai kurie nusileidžia, o kitiems tenka pasilaižyti žaizdas. Kartu nepatarčiau sustoti ties tuo, kad šiek tiek išmokote važiuoti, ir viskas. Riedučių džiaugsmas atsiskleidžia, kai išmokstate riedėti bet kur“, – pataria Evaldas.
