Sunki pradžia
Nikas išvydo pasaulį 1982 m. gruodžio 4 d. Melburne, serbų emigrantų šeimoje. Tik gimusiam jam buvo diagnozuotas Amelijos sindromas (angl. tetra-amelia syndrome) – labai reta genetinė liga, kai žmogus į pasaulį ateina neturėdamas nei viršutinių, nei apatinių galūnių. Turėdami tokią negalią gimsta vienas iš 20 tūkst. vaikų. Dažniausiai jie iškart miršta, nes vidiniai organai būna nesusiformavę. Visame pasaulyje aprašyti tik keli šios ligos atvejai.
Nickas gimė be rankų ir kojų, tik su viena atauga – pėdos dalimi ir dviem pirštais. Išvydę naujagimį, tėvai patyrė didžiulį šoką. Tėvą supykino, jis išbėgo iš palatos, o motina tik po keturių mėnesių galėjo ramiai laikyti pirmagimį ant rankų.
Tėvai klausė savęs, kodėl taip nutiko jų vaikui, nes kiti šeimos nariai yra visiškai sveiki. Medikai neturėjo jokio paaiškinimo, kodėl berniukas neturi galūnių, – to jie nenumatė iki gimimo. Šeimai prireikė nemažai laiko, kol išmoko mylėti neįgalų vaiką.
Tėvai stengėsi daryti viską, kad sūnus jaustųsi visaverčiu žmogumi. Pamažu jis pradėjo mokytis paprastų kasdienių dalykų. Naudodamasis atauga ir dviem pirštais, Nickas išmoko valytis dantis, šukuotis, rašyti, spausdinti kompiuteriu, atsiliepti telefonu. O kai tėvas išmokė plaukti, jam tebuvo aštuoniolika mėnesių.
Žiauri gyvenimo mokykla
Mokykloje praleisti metai buvo ypač sunkūs. Nikas nuolat kentėjo, kad yra prikaustytas prie invalido vežimėlio. Vaikai tyčiodavosi iš jo negalios, žemindavo. Berniukas buvo įsitikinęs, kad daugelis jį laiko keistu ir vengia bendrauti. Apie tai, kad vieną dieną taps nepriklausomas ir galės keliauti po pasaulį, likimo nuskriaustasis neturėjo jokių minčių.
Aštuonerių sulaukusį berniuką apėmė gili depresija ir vienatvė, jis nebematė ateities. Nelaimėlis nuolat ieškojo atsakymų, kodėl Dievas jį atvedė į šį pasaulį. Depresija truko dvejus metus, galiausiai Nikas nusprendė pasitraukti iš gyvenimo.
Tačiau Dievas jam buvo numatęs kitą planą. Po poros nesėkmingų bandymų nusiskandinti vonioje, jis suvokė, kad negali taip skaudinti tėvų.
Trylikametį vėl ištiko nelaimė – jis susižalojo vienintelę ataugą, su kuria buvo išmokęs atlikti būtiniausius darbus ir galėjo šiek tiek paeiti. Šis įvykis paskatino susimąstyti, kad turi būti dėkingas Dievui už įgytus gebėjimus ir mažiau galvoti apie negalią.
Nickas pradėjo suprasti, kodėl Dievas jį tokį sukūrė – jis turi įkvėpti kitus žmones. „Jei stebuklas tavo gyvenime neįvyko, tuo stebuklu gali tapti pats“, – teigia N.Vujičičius.
Svarbiausia – tikėjimas
Būtent tikėjimas, Dievo pajauta ir supratingų žmonių palaikymas suteikė Nikui jėgų gyventi toliau, atrasti gyvenimo prasmę. Jis baigė mokyklą, įgijo dvigubą apskaitos ir finansinio planavimo bakalauro diplomą.
N.Vujičičius pradėjo skaityti paskaitas, dalyvauti konferencijose, bendrauti su žmonėmis ir savo pavyzdžiu rodyti, kad galima nugalėti visus sunkumus. „Parkritus ir kai nėra jėgų atsistoti, svarbu suvokti, kad nesėkmė nėra gyvenimo pabaiga“, – teigia vyras.
2010 m. Nikas išleido pirmąją knygą „Gyvenimas be ribų“ (angl. „Life without limits“). Ji tapo bestseleriu ir buvo išversta į 30 pasaulio kalbų.
Šioje knygoje jis pasakoja, ką reiškia gyventi be rankų ir kojų ir kaip svarbu tikėti Dievą: „Kad išgyventume, tikėjimas mums reikalingas taip pat, kaip ir deguonis“, – rašo autorius.
TAIP PAT SKAITYKITE: Įkvepianti patirtis: kultūristė be rankų
Iš viso N.Vujičičius yra išleidęs 5 knygas. 1999 m. jis įkūrė labdaros organizaciją „Gyvenimas be galūnių“ (angl. „Life without Limbs“).
Dabar nelaimėlis savo negalios nebepastebi. Anot vyro, jis nėra nelaimingas neįgalusis, tiesiog yra kitoks. Nikas neslepia, kad labai didžiuojasi savimi ir džiaugiasi likimu, tai liudija ir nuoširdi jo šypsena bei gerumu spindinčios akys.
Pavyzdys kitiems
Nickas su savo komanda keliauja po pasaulį. Aplankyta daugiau nei 40 šalių. Save vadinantis evangelistu be galūnių, vyras kiekvieną susitikimą apibūdina kaip norą padėti žmogui. Sielos išsivalymo šventėje niekas nesigėdija ašarų. Tūkstančiai į susitikimą atėjusių gerbėjų Niką apkabina rankomis, o jis – savo širdimi.
Kalbėdamas evangelistas be galūnių visada žiūri žmogui tiesiai į akis ir kalbasi su jo siela. Jo atidžiai klausosi įžymybės, aukštus postus užimantys pareigūnai, neįgalieji, gyvenimo džiaugsmą ir viltį praradę žmonės. Užburianti kalba daugeliui suteikia ištvermės ir naują požiūrį į gyvenimą.
Laimė šeimoje
Niekas netikėjo, kad neįgalus vyras kada nors sukurs šeimą. Dar būdamas paauglys svajojo apie šilumos kupinus meilės santykius, tačiau širdyje žiojėjo tuštuma. Suprasdamas, kad yra nepanašus į sveiką žmogų, Nikas vylėsi, galbūt kada nors Dievas ir jam padovanos žmoną.
Su Kanae Miyahara susipažino 2010-aisiais Dalase vykusiame renginyje. Mergina sėdėjo auditorijoje ir klausėsi jo įkvepiančios kalbos. Išvydęs juodaplaukę gražuolę, lektorius negalėjo atitraukti nuo jos akių.
Kanae prisipažįsta, kad kai pirmą kartą pamatė Niką, tarp jų įsižiebė kibirkštis. Ją sužavėjo pranešėjo optimizmas ir noras suteikti vilties neįgaliesiems, ligotiems ar tiesiog nerandantiems savo gyvenimo kelio žmonėms.
Po metų draugystės Nikas pasipiršo mylimajai, ir ji nedvejodama ištarė „taip“. Šiuo džiugiu įvykiu jis pasidalijo socialiniame tinkle „Facebook“. „Tai didžiausias Dievo man suteiktas palaiminimas“, – prisipažino įsimylėjėlis.
Vestuvės įvyko 2012 m. vasarį. Po metų jiems gimė sūnus Kiyoshi Jamesas. Berniukas yra visiškai sveikas, jis tėvui suteikia dar daugiau noro gyventi ir įkvėpti kitus. Iš viso pora augina du sūnus.
Niko humoro jausmas niekada neišsenka. Jis moka pasijuokti ir iš savęs. Kai vaikai paklausia, kas jam atsitiko, kimiu balsu atsako: „Viskas dėl cigarečių“.
Šeima Nikui – pati didžiausia vertybė. Ir nors santuokinis gyvenimas klostosi puikiai, jis dažnai sielvartauja, kad negali atlikti daugybės vyriškų darbų, paruošti vakarienės ar paimti ant rankų savo vaikų. Tačiau žmona neleidžia jam atsiprašinėti. „Kanae – nesavanaudiškas ir labai jautrus žmogus“ , – teigia vyras.
Nieko nėra neįmanomo
Per 33-ejus gyvenimo metus Nicholas išmoko daugybės dalykų ir pasiekė tokių rezultatų, kurie net daugumai sveikų žmonių yra neįkandami. Turėdamas tik vieną, kaip jis pats vadina, „vištos kojelę“, moka plaukti, žaisti golfą ir futbolą. Jis išbandė ir banglentę, o jo mokytoja, garsi banglentininkė Betani Hamilton, būdama vos 14 metų, akistatoje su rykliu neteko rankos. Vyras su instruktoriumi yra atlikęs šuolį parašiutu. „Aš myliu parašiutizmą!“ – po šuolio juokėsi optimistas.
Niko humoro jausmas niekada neišsenka. Jis moka pasijuokti ir iš savęs. Kai vaikai paklausia, kas jam atsitiko, kimiu balsu atsako: „Viskas dėl cigarečių“.
Šiandien evangelistas be galūnių su šeima gyvena Kalifornijoje ir džiaugiasi kiekviena gyvenimo akimirka. Jis dėkingas Dievui už gyvenimą. Nikas Vujičičius – puikus pavyzdys, kad kiekvienas žmogus yra savo laimės kalvis.
Ar žinote, kad…
- 2005 m. Nickas pelnė Jauniausio Australijos metų žmogaus apdovanojimą. Tuo metu jam buvo 23-eji.
- 2009 m. debiutavo filme „Drugelių cirkas“. Jame atskleidžiamas galūnių neturinčio žmogaus likimas.
- Apie N.Vujičičių yra sukurtas trumpametražis filmas „Nėra rankų, nėra kojų – nėra problemų“ (angl. „No Arms, No Legs, No Worries!“).
