Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad moterų emancipacija stipriosios lyties atstovams – lyg karti piliulė, kurią sunku praryti, tačiau tik tol, kol į šį reiškinį žvelgiama iš senamadiškos XIX amžiaus perspektyvos.
Kam aš dabar reikalingas?
Tradicinėse visuomenėse vyro, kaip stipraus medžiotojo, laimėtojo, besirūpinančio šeimos gerove, globojančio moterį ir vaikus, todėl turinčio lemiamą žodį, priimančio sprendimus, įvaizdis šiandien yra nykstantis reliktas. Emancipacija išlaisvino moteris iš „namų vergovės“: jos ne tik dalyvauja politiniame gyvenime, bet ir sprendžia, kada ir su kuo tuoktis, skirtis, kada gimdyti, geba užsidirbti pinigų, neretai savo karjera ir atlyginimu nustelbdamos antrąsias puses.
Prieš porą metų Gento universiteto mokslininkai atliko tyrimą apie vyrų depresijos ir partnerių karjeros bei namų ūkio darbų pasiskirstymo ryšį. Paaiškėjo, kad tie vyrai, kurių sutuoktinės dirba, rečiau skundžiasi depresinėmis nuotaikomis nei tie, kurie yra vieninteliai šeimų maitintojai.
Tie vyrai, kurių sutuoktinės dirba, rečiau skundžiasi depresinėmis nuotaikomis nei tie, kurie yra vieninteliai šeimų maitintojai.
Tačiau įdomi detalė: vyrai, gyvenantys su daugiau uždirbančiomis žmonomis, gerokai dažniau suserga depresija nei vyrai, vedę namų šeimininkes ar mažesnes pajamas gaunančias moteris. Namų ūkio darbų pasiskirstymas irgi turi įtakos emocinei savijautai. Vos tik vyrų pečius užgula kiek sunkesnė buities rūpesčių našta nei jų partneres, jie ima grimzti į depresijos liūną. Peršasi išvada, kad vyrai pajėgūs priimti moterų lygiateisiškumą, teises bei laisves, bet tik kol šios nepakerta jų dominuojančių pozicijų.
Vyras, netekęs tradicinių saviraiškos formų, sunkiai prisitaiko prie naujos, jam sudėtingos „moteriškos“ pozicijos visuomenėje ar šeimoje.
Kam aš esu reikalingas? Ar aš galiu būti svarbus, nepakeičiamas? Šiuos klausimus sau paslapčia šiandien užduoda nemažai vyrų. Nerasdami atsakymo, panyra į liūdesį, depresiją. Savižudybių ir vidutinės gyvenimo trukmės statistika Lietuvoje vyrams negailestinga: jie žudosi net 5 kartus dažniau nei moterys, o gyvena vidutiniškai net 11 metų trumpiau.
Ambicijos – moterims, jausmai – vyrams
Visa tai tik todėl, kad į pasikeitusią situaciją jie reaguoja iš „senovinio“ vyro pozicijos. Tradicinėse visuomenėse moterys turėjo slopinti savo ambicijas, vyrai – slėpti savo jautrumą. Tačiau feminizmas ne tik atvėrė duris moterų saviraiškai, karjerizmui, nepriklausomybei, bet ir suteikė teisę vyrams būti pažeidžiamiems, jautriems ir nebūtinai siekti karjeros.
Anksčiau vyrai nori nenori turėjo būti šeimų maitintojai. Dabar į karjeros aukštumas veržiasi ir moterys. Vyrai dėl to gali tik džiaugtis. Taip, sutuoktiniai privalo dalytis namų ruošos darbus, kūdikio priežiūrą, vaikų auklėjimą, tačiau prisiimdami dalį židinio kurstytojų pareigų vyrai be sąžinės graužaties turi teisę bent dalį šeimos piniginės funkcijų deleguoti dirbančiai žmonai. Jei buities darbai – po lygiai, tai ir finansinė atsakomybė abiejų?
Na, kuo blogai tiems, kas nėra linkę varžytis agresyviose patinų grumtynėse? Juk kūrybingas, meniškos prigimties vyras daug geriau jaučiasi namie nei konkurencinėje išlikimo kovoje darbe. Tokią galimybę jam dovanoja ne kas kitas, o feminizmas. Ir, žinoma, aktyvi, pripažinimo siekianti jo gyvenimo draugė.
Feminizmo ideologija pažaboja ir tingias namų lėles. Nori tave ir vaikus išlaikančio vyro, kuris po darbo namie dar ir sauskelnes keistų ar grindis siurbtų? Įmanoma; tik kol jis lygins marškinius ir šveis tualetą, teks įrašyti ir savo eilutę į šeimos biudžeto sąmatą.
Lygios teisės suteikia galimybę ne vien moterims ištrūkti iš užburto rato „namai–vaikai–parduotuvė“, bet ir vyrams tėvystę išgyventi visai kitaip.
Lygios vyrų ir moterų teisės suteikia galimybę ne vien moterims ištrūkti iš užburto rato „namai–vaikai–parduotuvė“, bet ir vyrams tėvystę išgyventi visai kitaip, nei patyrė ankstesnių kartų atstovai. Tėtis daugiau nėra tik rūsčiai baudžiantis, finansiškai aprūpinantis griežtasis šeimos galva, kurio reikia kiek prisibijoti. Dabar jis žaidimų draugas. Išdaigų bendrininkas. Naujų dalykų mokytojas. Neverta nė ginčytis, kad tai svarbu augantiems mažyliams – ir berniukams, ir mergaitėms.
Jau minėti Gento universiteto psichologų tyrimai rodo, kad būdami su vaikais, su jais žaisdami ir juos auklėdami vyrai nepatiria tokio stipraus emocinio spaudimo, su kokiu susiduria nuolatinėje konkurencinėje kovoje besivaržantys jų bendraamžiai. Vaikams ugdyti ir prižiūrėti daug laiko skiriantys vyrai rečiau serga depresija, būna ne tokie agresyvūs ir, svarbiausia, gerokai rečiau įgyja įvairių priklausomybių.
Populiarus karjerą pasirinkusių tėvų įsitikinimas – kad svarbu su vaikais praleidžiamo laiko kokybė, o ne kiekybė. Tačiau epizodiški, nors ir nuoširdūs apsikabinimai, trumpi lavinamieji žaidimai ar išvykos niekada neatstos neskubrių pusryčių, pietų, kartu dirbamų buities darbų ar tiesiog tingaus sėdėjimo priešais televizorių. Vaikai geriausiai atsiveria tada, kai žino, kad tėtis ir mama turi aibę laiko jiems išklausyti.
Tėvystės atostogomis naudojasi vis daugiau šiuolaikinių vyrų ne todėl, kad norėtų nubrėžti formalią ribą – viskuo dalijamės pusiau, o todėl, kad irgi siekia dalyvauti auklėdami vaikus ir nemano, jog profesiniai laimėjimai yra tas vienintelis kriterijus, kuris veikia jų savivertę.
Feminizmo iššūkiai
Lyčių nelygybė, su kuria moterys aktyviai kovoja įsivaizduodamos esančios vis dar diskriminuojamųjų pusėje, yra nuskriaudusi ir stipriosios lyties atstovus. Skyrybų atveju vaikų gyvenamosios vietos nustatymas remiasi iš esmės ne lygių teisių, o matriarchato nuostatomis. Lietuvoje paplitusi teisinė praktika, kad išsiskyrusiems tėvams dažniausiai lieka tik savaitgaliai su vaikais ir prievolė mokėti alimentus. Gyvenamoji vieta kone automatiškai priskiriama mamai. Tėtis tarsi nustumiamas į reproduktoriaus ir išlaikytojo vietą be teisės į visavertį dalyvavimą vaiko gyvenime, nes juk kas antras savaitgalis, kaip kad dažnai nutaria teismas, nėra pakankamas laikas rimtai domėtis vaiko pasiekimais moksle, turėti bendrą pomėgį, pramogauti.
Išsiskyrusi moteris turi gerokai mažiau galimybių susirasti gyvenimo draugą, rūpintis savimi, nes vaiko auklėjimas užima kone visą jos laiką.
Kita vertus, išsiskyrusi moteris turi gerokai mažiau galimybių susirasti gyvenimo draugą, rūpintis savimi, nes vaiko auklėjimas užima kone visą jos laiką.
Tose šalyse, kur feminizmas stipriai įleidęs šaknis, tai būtų neįsivaizduojama. Vaikas turi teisę į abiejų tėvų meilę ir rūpinimąsi, o tėvai turi vienodas teises ir pareigas auklėti savo atžalą, rūpintis jos ugdymu, laisvalaikiu, materialiniais poreikiais. Savaitė pas tėtį, savaitė pas mamą ir jokių alimentų – tai įprasta praktika daugelyje Vakarų Europos šalių.
Beje, feminizmas įneša pokyčių ir į kolegų tarpusavio santykius. Vienodi atlyginimai už tą patį darbą reiškia, kad nesvarbu, kur darbuojiesi, negali tikėtis stipriosios lyties (feministės pataisytų – kitos lyties) kolegos pagalbos. Pagalbinis darbininkas ir darbininkė sandėlyje? Kelių policininkas šaltą dieną? Darbas statybose? Jei lyčių lygybės nuostatos skelbia, kad nėra vyriškų ir moteriškų profesijų, pareigybių, o tiesiog belytės darbo vietos, kuriose plušantiems turi būti mokami vienodi atlyginimai, ar galima įsižeisti, kad, pavyzdžiui, darbininkai vyrai, pusę dienos sandėlyje krovę maišus, kai jų kolegės tuo metu klijavo etiketes, pažvelgę į laikrodį ištars, kad pareigos, atlyginimas ir kvalifikacija – tokie patys, todėl metas pasikeisti veiklomis?
Nuo konfrontacijos prie sugyvenimo
Norėdami mėgautis feminizmo ideologijos vaisiais vyrai turi išdrįsti ne tik prisiimti naująsias pareigas, bet ir atsisakyti dalies senųjų. Jie vis dar varžosi, kenčia nemokėdami išreikšti jausmų, kurių jiems kelia emancipuotų gyvenimo draugių lūkesčiai. Čia galėtų pagelbėti bendravimas su kitais vyrais ir dalijimasis savo emocijomis, patirtimis, nuoskaudomis, rūpesčiais.
Protingumo, abipusės pagarbos principas sufleruoja, kad normalu, jog po darbo grįžusiam vyrui žmona atneša šiltą vakarienę, kaip ir tai, kad daugiau dirbančiai moteriai, grįžusiai namo, nereikia sukti galvos, ką įmesti į puodą, – tuo supratingai pasirūpina sutuoktinis.
Konfliktų ir nesusikalbėjimų kyla, kai vyrai ir moterys vieni iš kitų reikalauja „senovinių“ pareigų, patys sau prisiskirdami tik modernias teises. Šiandien daug gerai uždirbančių, emancipuotų moterų puoselėja tokius pat lūkesčius vyrams kaip jų prosenelės XIX amžiuje.
Vakarų visuomenės pamažu evoliucionuoja nuo lyčių nelygybės problematikos prie lyčių sugyvenimo idėjos. Tradicinėse visuomenėse ne visos moterys norėdavo būti namų šeimininkės ir ne visi vyrai – sėkmės lydimi šeimų aprūpintojai. Tačiau lytis nulemdavo gyvenimo vaidmenį be teisės improvizuoti.
Feminizmas išlaisvino moterį iš vadinamosios namų vergovės ir šių dienų realijos leidžia pasirinkti kiekvienam tinkamiausią modelį: galbūt tai tradicinė namų šeimininkės ir viskuo besirūpinančio vyro šeima, galbūt vienodai dirbantys ir vienodai besiskirstantys darbus modernūs partneriai, o gal, priešingai, veržli, aktyvi moteris ir rūpestingai vaikus prižiūrintis tėtis. Ne lytis, bet asmenybės bruožai vis dažniau lemia, kokius gyvenimo vaidmenis žmonės pasirenka.
Naujausia aktualija iš lyčių santykių fronto – šiuo metu evoliucionuojama nuo lyčių suvienodinimo prie sugyvenimo. Pusiausvyra, o ne niveliavimas, lygiavertiškumas ir buitinėmis bei etinėmis pareigomis paremtas sugyvenimas – šiomis aktualijomis dabar ima alsuoti feminizmo piką pasiekusių šalių vyrai ir moterys.
