Flamenko šokio spektakliai Klaipėdoje – tikra naujovė. Pasak prieš dvylika metų šį šokio žanrą atradusios B.Molytės, „Emocijos“ turėjo „užaugti“ iki profesionaliosios scenos, tačiau, pajutusios tokį didelį susidomėjimą, šokėjos jau mąsto apie kitus projektus.
– Kaip judvi susipažinote?
– Greta: Beatą atradau tuomet, kai nusprendžiau po studijų Vilniuje kraustytis atgal į Klaipėdą. Tačiau buvo viena sąlyga: jei čia nėra flamenko, negrįšiu. Visgi sužinojau apie Beatą Molytę ir jos baleto mokyklą...
– Beata: Atėjo mergaitė, kurios akyse mačiau didžiulį norą mokytis, tobulėti, tačiau jai trūko pasitikėjimo savimi. Leidau jai vadovauti naujai grupei ir tobulėti. Nuolat komunikavome, o galiausiai nusprendėme sukurti šokio spektaklį.
– Kaip apskritai atradote flamenką?
– Beata: Nors šiandien pagrindinė mano veikla – baletas, nuo mažens esu užsikrėtusi flamenko šokiu, kuris mane sužavėjo savo temperamentu, filosofija.
Baleto šokėjo karjera nėra ilga, o flamenkui – amžiaus ribų nėra. Puiku, kad jį gali šokti bet kas, tik reikia turėti užsispyrimo, valios ir noro. Būna, jog pabandę žmonės purtosi, kad šis šokis – ne jiems, tačiau po dvejų metų repeticijų anūkai, atėję pažiūrėti į šokančią močiutę, negali atsistebėti.
– Greta: Su kurso drauge sugalvojome vasarą mėnesį tranzuoti Ispanijoje. Norėjome autostopu nukeliauti nuo Barselonos iki Sevilijos. Nepaisant to, kad autostopu Ispanijoje niekas nekeliauja, mums pavyko pasiekti savo tikslą. Na, o jei jau esi Ispanijoje, kaip gi nepamatysi flamenko pasirodymo? Tuo metu apie jį nelabai ką žinojau.
Niekada nepamiršiu, kaip Malagoje, palydėtos vietinio bičiulio, įžengėme į apšnerkštą, apytamsį bariuką, prisėdome prie mažo staliuko ir laukėme pasirodymo. Išėjus į sceną šokėjoms kažkas su manimi įvyko. Negalėjau atplėšti akių nuo šokėjų, kurios man atrodė ir gležnos, jautrios, ir tvirtos, nepalaužiamos, atvirai scenoje išgyveno stiprias emocijas.
Man, kaip žiūrovei, tai buvo visiškas katarsio išgyvenimas, kažkokia magiška, nepaaiškinama patirtis ir būsena. Flamenkas mane perskrodė kiaurai.
Nusprendžiau, kad grįžusį į Vilnių ieškosiu, kur mokytis šio šokio. Po to savęs klausiau, kaip aš išvis iki tol galėjau gyventi be jo? Mano flamenko alma mater – flamenko klubas „Tientos“. Jie puoselėja gražias tradicinio flamenko tradicijas, rengia seminarus, koncertuoja.
Vėliau plėsti žinių išvažiavau į Seviliją. Ten veikia prestižinė ir viena rimčiausių flamenko mokyklų Ispanijoje „Fundacion Christina Heeren de Arte Flamenco“. Tris mėnesius su bendramokslėmis iš Lenkijos, Šveicarijos, Pietų Korėjos ir Meksikos ėjome kaip į darbą, nuo devynių iki penkių.
Mokėmės šokio technikos, choreografijos, vyko ritmikos pamokos – daugiausiai plojimai, taip pat teorija apie flamenko istoriją, stilius.
Mums dėstė viena flamenko šokio tyrinėtoja, kuri sugriovė daug šį šokį apraizgiusių stereotipų.
– Kokie tie stereotipai?
– Greta: Pirmiausia klaidingai mąstoma, kad tai – romų šokis. Visgi istorija rodo ką kita. Taip pat manoma, kad šokti flamenką negali tie, kurie nėra ispanai ar romai. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad flamenkas yra beprotiškai populiarus Japonijoje, ir „tablao“ – specifinių vietų, kuriose atliekamas flamenkas, ten yra daugiau nei Ispanijoje.
– Kodėl nusprendei grįžti į Klaipėdą? Turbūt kiekvieno flamenko šokėjo širdis – Ispanijoje?
– Buvo minčių likti ten. Tačiau Ispanijoje flamenko techninis lygis yra tokio aukšto lygio, kad, norint ten iškilti, turi būti genijų genijus. Tai yra nuostabi vieta mokytis, o Klaipėda – neišnaudotų galimybių miestas. Beje, esu savo šalies ir miesto patriotė, noriu čia kurti, eksperimentuoti.
– Koks susidomėjimas šiuo žanru Klaipėdoje? Ar lietuviams šiam šokio žanrui užtenka temperamento?
– Greta: Pastebime, kad šokti flamenką ateina kiek brandesnės moterys – maždaug nuo trisdešimties.
– Beata: Iš esmės kiekvienas žmogus gali šokti, judėti. Tiesiog reikalingi mokytojai, kurie nukreipia, parodo, kur reikia įdėti daugiau pastangų, padeda atsipalaiduoti, įkvepia pasitikėjimo.
Būna, parodai kokį judesį, o moterys žiūri su išgąsčiu: „Na, mes jau šito tikrai nepadarysime.“ Tačiau po kurio laiko, pažiūrėjusios vaizdo įrašą, pačios nustemba, kaip patobulėjo.
– Greta: Pamenu, kai pati pradėjau šokti, buvau visa įsitempusi, veidas – akmeninis. Bandžiau suvokti, ką reikia daryti su rankomis ir kojomis (juokiasi).
– Ką teigia flamenko filosofija?
– Greta: Norint suprasti šį šokį, reikia prisiminti jo atsiradimo istoriją. Flamenkas susikūrė Pietų Ispanijoje, Andalūzijos regione, pro kurį keliavo daug tautų. Flamenko stiliui įtakos padarė vietiniai krikščionys, iš Šiaurės Afrikos regiono atvykę musulmonai, žydai, romai.
Įdomu, jog flamenką savo bendruomenėse šokdavo persekiojami, engiami, žemai socialinei klasei priklausę žmonės. Tačiau jie vis tiek išlikdavo orūs. Tokia ori laikysena – vienas iš matomiausių flamenko kultūros elementų.
– Beata: Įdomi ir daugiasluoksnės flamenko suknelės istorija. Kai nusidėvėdavo suknelių apačia, moterys prisiūdavo kitos medžiagos gabalą, vėliau darydavo tą patį. Taip tų klosčių vis daugėdavo.
– Greta: Iš pogrindžio šis šokis iškilo XIX amžiuje prasidėjus turizmui. Flamenkas keliautojams buvo egzotiškas, neatrastas šokis. Teatruose pradėti kviesti liaudies artistai, šis šokis pradėjo tobulėti techniškai ir tapo profesionaliuoju menu.
– Spektaklio metu salėje skambėjo šūksniai: „Ole!“ Ką tai reiškia?
– Beata: Tai palaikomieji šūksniai. Jais norima palaikyti šokėją, padrąsinti jį.
– Kas sudėtingiausia, mokantis flamenko?
– Greta: Visų pirma, tai – koordinacija, kai kojos bando pataikyti į vienokį ritmą, o rankos juda pusantro karto lėčiau. Taip pat sudėtinga perteikti nuotaiką. Man asmeniškai lengviau šokti dramatiškai, o sunkiau perteikti flirtą, mįslingai šypsotis.
– Ar ispaniška kultūra skverbiasi į jūsų kasdienybę?
– Beata: Nelabai. Apie tai tiesiog negalvoju, nes turiu ir taip didelę užduotį, kaip suderinti daugybę personažų, į kuriuos reikia įsikūnyti. Vieną dieną turiu tapti Ana Karenina, antrą – Karmen, trečią – Ana Filipovna, ketvirtą – įsijausti į flamenką.
– Greta: Man flamenkas yra tarsi mano alter ego. Tai – sala, kur aš galiu būti spalvota, emocinga, nors kasdienybėje esu santūresnė ir mėgstu juodą spalvą. Į mano gyvenimą ispaniška kultūra labai skverbiasi, o aš ją labai noriu pažinti. Mokausi ispanų kalbos, parduotuvėse vis pastebiu dekoro akcentų, kurie man primena Ispaniją.
– Sekmadienį minima Tarptautinė šokio diena. Ko galėtumėte palinkėti šokio bendruomenei ir tiems, kurie dar tik atranda šokį?
– Beata: Šokio ir muzikos dermė išlaisvina žmogų. Norėčiau, kad žmonės tai labiau atrastų ir tuo mėgautųsi.
– Greta: Man flamenkas padėjo pamilti savo kūną, suprasti, kad jis yra svarbus, kad reikia kreipti į jį dėmesį, juo rūpintis ir jo klausytis. Šokis man siejasi su kūniškumu ir, kai aš šoku, niekada nesijaučiu negraži.
Kartais, atsikėlusi ryte ir pamačiusi save veidrodyje, pagalvoju: „Kokia patinusi...„, bet šokdama jaučiuosi graži ir laiminga. Noriu palinkėti visiems: kad ir ką šoktumėte, atraskite santykį su savo kūnu ir jį pamilkite.
