Su Rasa kalbamės apie gyvenimą svečioje šalyje, meilę fotografijai ir svajones, iš kurių viena – net labai ypatinga ir kaitinanti širdį.
– Papasakokite apie save – ar seniai gyvenate Norvegijoje ir kuo jums
patinka ši šalis?
– Osle, Norvegijoje gyvename jau 14 metų. Pirmiausia atvyko mano vyras, nes gavo pasiūlymą čia dirbti, o po pusės metų atvykau ir aš. Priprasti buvo nelengva, trūko Lietuvos, artimųjų. Pasiilgdavau net tos pačios lietuviškos duonos, bet reikėjo tik laiko. Dabar man netrūksta nieko.
Patikėkite manim, šią šalį pamilau ne iš pirmo karto. Kai atvykau aplankyti vyro (jis tada laikinai gyveno vienkiemyje), aš prabuvusi ten mėnesį sakiau, kad niekada gyvenime nevažiuosiu į Norvegiją! Ką ten veikti?
Bet ir atskirai gyventi ir nenorėjome. Tad su vieno žmogaus pagalba vyras rado būstą, ir tada aš atvykau. Tada būdavo labai nelengva rasti, kur gyventi. Norvegai sakydavo – taip, mes jums paskambinsime, bet... skambučio nesulaukdavome. Dabar viskas kur kas lengviau.
Neturėjome planų čia ilgai gyventi ir susilaukę pirmos dukros, sakėme grįšime į Lietuvą tada, kai jai reikės eiti į pirmą klasę. Tačiau spėkite, kur mes? Vis dar čia. Jei jau išvyksime kur kitur, tai tik tada, kai jau dukros baigs čia mokyklas ir bus savarankiškos nuo mūsų.
O pati šalis yra labai graži – apdovanota gamtos grožiu. Tikrai yra kur nuvažiuoti ir ką pamatyti, ypač mylintiems gamtą. Tiesa, atstumai dideli, bet ir prie jų pripranti. Norvegijoje esame apkeliavę labai daug. Čia gražu keliauti ir vasarą, ir rudenį ir žiemą – visais metų laikais tas pats vaizdas atrodys vis kitaip. Per pandemijos laikotarpį, kai šalys buvo užsidariusios, aplankėme ir nuostabiausią salą Lofoten. Nuostabaus grožio.
Vieno, ko man čia labiausiai trūksta, – tai gražių architektūrinių pastatų, įspūdingų bažnyčių, dvarų ir didesnio maisto pasirinkimo, bet šalies nepakeisi, ką turi, tą turi. Norint pasigrožėti įspūdingesne architektūra, galima nuskristi kitur.
Dar labai džiugina norvegų požiūris į gamtos saugojimą, šiukšlių rūšiavimą, tai, kad iš maisto atliekų gaminamas biodujos, kurios naudojamos viešajam transportui važiuoti. Norvegija yra daugiausiai elektromobilių turinti šalis. Man pačiai rūpi gamta ir kiek galiu, tiek prisidedu prie tausojimo.
– Esate fotografė – koks buvo jūsų kelias? Kas labiausiai patinka
darbe, įkvepia ir motyvuoja? Įdomu ir tai, ar sunku buvo pradėti
fotografuoti Norvegijoje?
– Fotografija mano gyvenime gimė su antru vaiku. Tada iš vyro gavau dovanų fotoaparatą, ir nuo tos dienos mano mažais žingsneliais pradėjau mokytis fotografuoti. Pirmieji kadruose buvo, žinoma, mano vaikai. Tada fotografija buvo labiau kaip hobis, o ne darbas, nors ir dabar 100 proc. savo veiklos darbu vadinti negaliu, tačiau turiu nedidelę fotostudiją, kurioje dirbu.
Iš pradžių man buvo sunku savimi pasitikėti, kad galėčiau eiti ir fotografuoti kitus žmones. Galvoje buvo pilna minčių – o jei tas, o jei anas, o jei man nepavyks atlikti darbo, kad klientas būtų patenkintas save matydamas nuotraukose? O kur dar paties fotoaparato nustatymai... Aš esu labai smulkmeniška, tai praleisti pro akis dalykų kurie man nepatinka, irgi negaliu.
„Bet pala, aš susitvarkysiu ir aš tikrai puikiai fotografuoju“ – taip man į ausį šnekėdavo vienas pesimistas ir vienas optimistas. Kai jau įtiki savimi, tada, atrodo, nėra klientų, tada verki – ne kartą galvoje permąstydavau, kad esu niekam nereikalinga, abejodavau, ar išvis tinkamai fotografuoju, nors viešindavau ir reklamuodavau savo darbus. Laviruoti tarp tokių minčių būdavo tikra kančia, tad ne kartą norėjau viską mesti.
Bet žmonių pagyrimai ir žinutės nenustoti fotografuoti, gražūs žodžiai, sulaukti iš mano Instagram sekėjų ir iš žinomų Lietuvos žmonių, man suteikė jėgų nepasiduoti.
Didžiausias palaikytojas mano gyvenime yra mano vyras – kur savęs beieškočiau, jis visados palaiko mane ir pats yra didžiulis pavyzdys kitiems niekad nepasiduoti.
Tad fotografija buvo lyg ir papildomas uždarbis prie pagrindinio darbo, o vėliau buvo nustumta į šoną, nes atsirado restoranas, kuriuo reikėjo rūpintis. Restorane fotografiją panaudojau maisto fotografavimui ir socialinio puslapio vizualizacijos kūrimui. Tada restoranas sulaukė labai daug komplimentų – už puikų puslapį ir idėjas.
Šiuo metu esu vėl įeinu pilnu žingsniu į fotografiją. Žiūriu plačiau ir tikslas nėra vien tik fotografuoti šeimas, poras, vestuves, bet ir produkciją, kurti vizualizaciją.
Kalbant apie rinka, tai dauguma klientų yra lietuviai. Sunku pasakyti, ar patys norvegai mėgsta, pavyzdžiui, šeimos fotosesijas. Manau, tarp jų tai nėra labai populiaru, kaip palyginti Lietuvoje.
Įkvėpimas man yra visa mane supanti aplinka. Mane įkvepia ir tas medis, linguojantis miške, ir kalnai, ir koks gražus daiktas parduotuvės lentynoje, ir nuotrauka Pinterest.
– Kokie jūsų hobiai, mylima veikla be fotografijos? Kur randate prasmę, įkvėpimą?
– Man šiuo metu yra labai svarbus judėjimas. Stengiuosi visados skirti laiko sau ir aktyviai pajudėti. Kitiems tai gali atrodyti nuobodu, bet dievinu ilgus pasivaikščiojamus arba bėgiojimus miškuose.
Oslas yra labai geras miestas, kur daug žalumos, ežerų, dviračių ir pasivaikščiojimo takų. Nustebtumėte, kiek žmonių galite sutikti sekmadieniais saulėtą dieną einančių į mišką. Viename populiariausių Oslo gamtos kampelių kartais susidaro spūstys net takuose ar lipant į populiarų kalną Norvegijoje.
Ir kaip aš sakau, nėra miško, kur nesutiktum norvego. Norvegai man yra pavyzdys, kaip mėgautis gamta – ir kalbu ne apie vasara, kai didžioji dalis ir taip praleidžia daug laiko lauke. Man buvimas gamtoje duoda kažką tokio, ko negaliu pasakyti žodžiais. Po gamtos jaučiuosi kur kas geriau ne tik fiziškai, bet ir emociškai.
Ir aišku, aš nejaunėju, o senatvės labai bijau, tad judėdama palaikau ir formą. Šiais metais dar pradėjau grūdintis ir maudytis lediniame ežero vandenyje, tikiuosi, ir žiemą pavyks tai padaryti. Paspausiu sau ranką, jei man tai pavyks.
– Auginate dvi dukras. Ar joms patinka gyventi Norvegijoje? Ką
galėtumėte pasakyti apie ten esančią švietimo sistemą, norvegų požiūrį į auklėjimą?
– Taip, auginu dvi dukras, vienai 13-ika, kitai 10 metų. Norvegija joms yra gimtinė, nes Lietuvoje niekada negyveno. Joms patinka mokykla, ten jaučiasi tikrai laimingos.
Po vasaros atostogų, kai prasidėjo mokslo metai, jaunesnioji dukra, net atsikėlė šeštą valanda ryto, kad tik nepraleistų mokyklos, nors pamokos prasideda 8.30. Mokslas turi būti nemokamas, o čia taip yra. Šiais metais man išleisti vaikus į mokyklą nieko nekainavo. Kokybiškas kuprines dukros nešioja jau ne vienerius metus, maisto dėžutė taip pat tarnauja jau keletą metų, o visa kita jos gauna mokyklose – nuo sąsiuvinių, pratybų iki asmeninių planšečių. Ar gali būti geriau? Jokio streso pasiruošiant mokyklai ir jokių didelių išlaidų.
Čia kreipiamas dėmesys, kaip vaiką sudominti dėstomu dalykų, o ne į tai, kad reikia viską iškalti atmintinai. Susipažinimas vyksta per pažinimą ar žaidimų formą.
Susirinkimas su mokytoju būna asmeniškai su pačiu vaiku ir tik jo tėvais, kur galime aptarti, kaip vaikas mokosi, išklausoma, ko vaikas nori ir kas patinka klasėje, o kas ne. Labai kreipiamas dėmesys į paties vaiko savijautą, ar jis mokykloje gerai jaučiasi. Visos abejonės ir kažkokie nesklandumai yra nenustumiami į šalį, o aiškinamasi dabar. Mokytojai vadinami vardais, o ne Tamsta mokytoja, tas išties labai patinka, nes čia visi lygūs.
Telefonais naudotis galima tik po pamokų, taip pat negalima neštis pinigų į mokyklą. Kai kurie tėvai būna nepatenkinti, kad nėra valgyklos mokyklose ir reikia valgyti savo įdėta maistą, bet aš tokia mama, kuri tokių dalykų nesureikšmina. Priimu taip, kaip priimtina Norvegijoje. Kitose mokyklose, gal kažkiek kitaip, vienur gal laisvesni mokytojai, kitur griežtesni. Visų patirtys mokyklose gali skirtis, negaliu kalbėti už visą Norvegiją. Vieni labai peikia norvegišką švietimą, kiti nekeistų į lietuvišką mokyklą. Išties sunku pasakyti, kur geriau, nes nežinau, kaip dabar yra Lietuvoje su švietimu, kiek pasikeitė dėstymas nuo tų laikų kai pati buvau mokinė.
Taip pat man labai svarbu lietuvių kalba, tad papildomai samdome mokytoją, kuri moko mūsų vaikus lietuvių kalbos. Kartais tikrai pavargsti pati betaisydama jas gramatiškai. Prisimenu save vaikystėje, kai atrodė, kad niekad neišmoksiu rašyti taisyklingai, nes kalba nėra lengva. Dukros dar mokosi ne vieną papildomą kalbą – vyresnioji pasirinko jau ketvirtą užsienio kalbą, o jaunesnioji vieną kartą į savaitę mokosi japonų kalbos.
Norvegų auklėjimas taip pat labai patinka. Iškilus problemomis tėvai su vaikais daug kalba, kas yra svarbiausia. Jie vaikams skiria tikrai daug laiko, kaip, beje, ir augintiniams į kuriuos žiūri labai atsakingai ir veda juos mokyti. Iš norvegų sklinda tolerancija kitiems, jie priima žmones tokius, kokie yra. Aišku, neidealizuoju, nes kaip ir visose kultūrose, taip ir čia yra visokių žmonių. Tačiau norvegai labai paprasti žmonės, atrodo, jiems užtenka kalnų namelio, daug gamtos, picos, vaflių ir kakavos.
Stebint iš šono man norvegai yra pavyzdys ir tuo labai žaviuosi, kadangi jie kuria visuomenę, kur gera gyventi. Pavyzdžiui, keliaudami jie visada ima vaikus ir net į kalnus lipa su pačiais mažiausiais, o kurie dar nevaikšto – keliauja į specialiose kuprinėse. Taip ugdoma ir kantrybė, ir valia, ir meilė gražiam pasauliui.
Aš irgi esu tos nuomones, kad keliauti reikia su vaikais. Judėti. Aišku būna išimčių, kai kelionė trumpa, bet kiek esame keliavę, tai tik keletas trumpų kelionių buvo be vaikų. Be to, vaikai greitai užauga, ir kuo toliau, tuo mažiau laiko praleis su tavimi, tad kelionės man asmeniškai labai geras dalykas, kur dar labiau sutvirtėja santykiai. Man su dukromis keliauti patinka – aš kartais iš jų prisijuokiu iki ašarų, man jos augančios dvi geriausios draugės!
– Ar sunku svečioje šalyje susirasti draugų, bendraminčių?
– Kai pradėjome čia gyventi nebuvo tiek daug lietuvių, bet su viena moterimi tiesiog susipažinome maisto parduotuvėje, su kita – darželyje ir iki šiol bendraujame. Vėliau feisbuke atsirado grupė skirta Oslo mamytėms susiburti. Susitikome ir savaime susidarė nedidelė grupelė mamų, su kuriomis gerai sutarėme ir labai linksmai leisdavome laiką tiek su vaikais, tiek su pačiomis mamomis. Linkėjimai, merginos!
Darydavome net Kalėdinius vakarėlius vaikams, o mano vyras būdavo Kalėdų Seneliu. Dabar tos grupės jau nebėra, nes vaikai paaugo, daug kas išsikraustė į kitus miestus, tad ir glaudus bendravimas nutrūko. Šiuo metu lietuvių pažįstu tikrai daug, bet savaime susidaro ratelis, su kuriais labiausiai limpi ir jautiesi gerai.
– Kokių turite svajonių, ateities planų?
– Didžiausia svajonė – visiškai save realizuoti, daryti tai, ką mėgstu, tad kiek pavyks, kiek ne, parodys laikas. Man kūryba yra labai svarbus dalykas – vis norisi kurti kažką gražaus, nesvarbu, ar tai būtų stilius, ar interjeras, gražiai dekoruotas stalas, gėlių puokštė, ar siuvinys, ar fotografija.
Kaip kiti sako, kur be prisiliesčiau, viską padarau gražiai ir skoningai ir vadina tai talentu. Aš gyvenime norėčiau daryti viską, bet suprantu, kad turiu pasirinkti vieną sritį ir skirti energiją tam, kur norėčiau labiausiai augti.
Šiuo metu labai laukiu, kol pradėsime statytis savo kalnų namelį, kitaip „Hytte“ , nuomai. Jau kartas nuo karto pasižvalgau interjero, baldų ar idėjų, kaip ir ką norėčiau daryti. Tikiuosi, kad jau vasarą darbai pradės judėti. Trinu rankeles, ir jau įsivaizduoju, kaip naktimis nemiegosiu, nes mirksiu interneto platybėse ieškodama, kokio nors interjero daiktelio.
Man bus labai įdomu visą interjerą sukurti pačiai, taip pat kaip ir internetinį puslapį, Instagram, vizualizaciją, fotografuoti, publikuoti nuotraukas ir skleisti informaciją norintiems pailsėti miško vidury. Bus jauku. Bus daug įdėta šilumos!
– Esate ir labai stilinga. Jūsų gyvenime, kurį rodote Instagram, labai daug estetikos, įspūdingų vaizdų – labai įdomu, kokią vietą jūsų gyvenime užima visi grožio, stiliaus, estetikos dalykai? Ar jiems skiriate daug dėmesio, ar tai pavyksta savaime?
– Ačiū už komplimentus. Man patinka perteikti, ką matau ir noriu, kad tai išliktų prisiminimuose. Be to, geras fotoaparatas perteikia grožį dar geriau nei fotografuojant telefonu. Ir sau tyliai pasakiau, jei kursiu sau gražų Instagram profilį, tai stengsiuosi, kad visos fotografijos būtų padarytos profesionaliu fotoaparatu.
Mano supratimas apie estetiką atsirado tikriausiai savaime – visados mėgau kurti kažką gražaus. Jau vaikystėje su didžiausiu malonumu stebėdavau, kaip mama siūdavo arba gamindavo tortus. Beje, ir pati kažkada kepiau tortus ir juos net pardavinėjau. Ji būtų laiminga matydama, ką įgavau iš jos. Esu stebėtoja ir iš to mokausi. Manau, greičiau viską išmokstu stebėdama, nei skaitydama kokią teoriją.
Pati esu baigusi drabužių dizainą ir jei reikia, galėčiau ir sukonstruoti, ir pasiūti rūbą. Tiesa, dabar retai tenka siūti, bet paskutiniu metu teko prisiminti įgūdžius ir pasiūti jaunesnei dukrai elfės rūbus Helovino proga.
Juokauju, kad kolegija išmokė siūti, gyvenimas su vaikais – gaminti tortus, sukurti jaukumą per šventes, fotografuoti. Bet tai visiškai tiesa! Kartais akimirkos perteikimas į nuotraukas ateina savaime, kartais pamatai kažką ir susikuri sau galvoje viziją, kurią norėtum perteikti į realybę. Žinote, o kartais tikrai sau pasakau, Rasa, tu nesveikai gerai padarei ir būtina pagirti save ir nustoti kuklintis ten, kur nereikia.
