Savo kūryboje ji sudėjo visą savo asmeninę tragediją. Fridos Kahlo paveiksluose teptuko potėpiai slepia skausmo persmelktą vienatvę ir kraujuojančios širdies žaizdas. Jos gyvenimo istorija išties skaudi, tačiau Fridai visuomet padėjo menas, nes tik tapydama ji galėjo pabėgti nuo skaudžios gyvenimo realybės.
Viena įstabiausių Meksikos menininkių gimė 1907-ųjų liepos 6-ąją nedideliame Meksikos miestelyje. Būdama vos 6-erių ji susirgo poliomielitu (ūmi virusinė infekcija, sukelianti įvairių raumenų paralyžių), kuris devyniems mėnesiams mažametę mergaitę prikaustė prie lovos. Ir nors šią ligą Frida įveikė, baisios jos pasekmės moterį persekiojo visą gyvenimą – dėl pažeisto kairės kojos raumens, vaikščiodama ji visada šlubavo. Savo dukterį nepasiduoti skatinantis tėvas Fridą padrasino žaisti futbolą ir pradėti plaukioti – tuo metu šios veiklos buvo itin neįprastos jaunai merginai, tačiau jos padėjo būsimai menininkei atsitiesti.
Gyvenimą pakeitusi avarija
1922 metais Frida pradėjo mokytis Nacionalinėje Meksikos parengiamojoje mokykloje, tuo metu ji buvo viena iš keletos ten besimokiusių merginų, tačiau jau nuo pat pradžių savo džiaugsminga dvasia ir meile tradiciniams drabužiams bei spalvingiems papuošalams ji sužavėjo visus savo bendramokslius.
Tais pačiais metais Frida pirmą kartą susitiko su savo būsimu vyru, garsiu freskų tapytoju Diego Rivera. Jau tada Frida savo draugei pasakė, kad kada nors nuo šio vyro ji susilauks vaiko. Tačiau santykių su Diego Rivera Fridai dar teko gerokai palaukti.
Besimokydama mokykloje, Frida pradėjo susitikinėti su Alejandro Gomezu Ariasu. 1925 metų rugsėjo 17-ąją su juo būsimoji dailininkė kartu važiavo autobusu. Netikėtai į autobusą atsitrenkė automobilis. Avarijos metu Fridą perdūrė plieninis turėklas, jaunai merginai tuomet buvo stipriai sužeistas stuburas ir dubens kaulai.
Keletą savaičių praleidusi ligoninėje ir grįžusi namo, Frida pradėjo tapyti. Savo pirmąjį nupieštą autoportretą ji užbaigė praėjus metams po avarijos ir atidavė Alejandrui.
Audringa santuoka
Su Diego Rivera Frida susitiko 1928 metais, būdama 21-erių. Garsus freskų tapytojas tuomet įvertino ir pagyrė įstabų Fridos meno jausmą ir artistiškumą. Netrukus pora pradėjo susitikinėti ir po metų susituokė. Ankstyvaisiais santuokos metais mylimieji nuolat keliaudavo, Fridai tekdavo sekti paskui savo vyrą į tas šalis, kuriose jis gaudavo užsakymus.
1932 metais Frida savo meno kūriniuose vis dažniau įkomponuodavo daugiau grafiškų ir siurrealistiškų elementų. Tuomet vienas jos įstabiausių kūrinių buvo paveikslas „Henry Ford Hospital“ – jame šalia savo autoportreto Frida įkomponavo ir neišnešiotą kūdikį, kuris simbolizavo jau antrą kartą moteriai įvykusį persileidimą.
Daugiau Fridos kūrinių galite pamatyti čia.
Santuoka tarp Fridos ir Diego tradicinė niekuomet nebuvo, pora labai daug laiko praleisdavo atskirai, ir Fridai nuolatos tekdavo taikstytis su vyro neištikimybe, įskaitant ir romaną su jos pačios seserimi Cristina. Nusivylusi ir stipriai paveikta tokios didelės savo šeimos išdavystės, Frida nusikirpo savo ilgus juodus plaukus, demonstruodama jaučiamą širdgėlą ir atsiribojimą.
Nepaprastai norinčiai susilaukti vaiko Fridai dar kartą plyšo širdis, kai ir 1934 metais, jau trečiąjį kartą, jai vėl įvyko persileidimas.
1939 m. kuriam laikui Frida nusprendė išvykti pagyventi į Paryžių, ten keliose meno studijose buvo demonstruojami jos paveikslai. Būtent Paryžiuje ji susipažino ir užmezgė nuoširdžią draugystę su tokiais garsiais to meto menininkais kaip Pablo Picasso ir Marcelis Duchampas. Tų pačių metų pabaigoje Frida išsiskyrė ir su savo vyru.
„Aš nesergu, aš esu palaužta, tačiau jaučiuosi laiminga, kol dar galiu tapyti“
Šie žodžiai Fridą lydėjo visą gyvenimą. Menas jai visuomet buvo užuovėja nuo skaudžios gyvenimo realybės.
Po širdį draskančio išsiskyrimo su Diego Rivera Frida nutapė vienus labiausiai vertinamų ir žinomų darbų. Daug populiarumo sulaukė jos paveikslas „The Two Fridas“ (1939), kuriame menininkė pavaizdavo dvi savo versijas – viena Frida apsirengusi balta suknele, ant kurios trykšta sužeistos širdies kraujas, kita Frida vilki tamsią suknelę. Manoma, kad šis paveikslas simbolizuoja mylimą ir nemylimą Fridos Kahlo versijas.
Praėjus vos metams po išsiskyrimo, Frida ir Diego vėl susituokė, tačiau ir toliau gyveno atskirai, o bėgant metams abu vis dažniau įsipainiodavo į atsitiktinius romanus. Savo biseksualumą pripažinusi Frida, susitikinėdavo tiek su moterimis, tiek su vyrais. Dėl pastarųjų ji nuolat sulaukdavo pavydo scenų iš savo taip pat neištikimo vyro.
1941 metais tuo metu jau gan populiarios menininkės Meksikos vyriausybė paprašė nutapyti penkis garsių šalies moterų portretus, deja, Frida šio projekto taip ir neužbaigė. Tais pačiais metais Frida neteko savo mylimo tėvo, ir jai stipriai pradėjo blogėti sveikata. Nepaisant asmeninių menininkės iššūkių, jos darbų populiarumas ir toliau augo milžinišku tempu.
Po trejų metų Fridai buvo atliktos kelios rimtos operacijos, kuriomis buvo bandyta sutvirtinti vis silpnėjantį menininkės stuburą, o gydydamasi ji turėjo nešioti specialų korsetą. Vis dėlto Fridos būklė tik blogėjo, o įvairūs gydymai buvo neveiksmingi.
1950 metais Fridai buvo diagnozuota kairės kojos gangrena, jai ir vėl teko devynis mėnesius praleisti ligoninėje bei ištverti keletą sunkių operacijų. Nepaisydama savo sunkios būklės, Frida vis tiek tapė ir sugebėjo apsilankyti visose tuo metu rengiamose jos darbų parodose. Džiaugsmą savo sėkme menininkei aptemdė po poros mėnesių įvykdyta kojos amputacija.
Stipriai sukrėsta ir depresijos apimta Frida 1954 metais dar kartą buvo paguldyta į ligoninę. Sklando gandai, kad tai buvo padaryta dėl to, jog menininkė bandė nusižudyti. Keletą paskutiniųjų savo gyvenimo mėnesių Frida praleido namuose.
Įstabiausia Meksikos menininkė mirė praėjus vos savaitei po savo 47-ojo gimtadienio – liepos 13-ąją. Tikroji jos mirties priežastis apipinta įvairiausių spekuliacijų. Visuomenei buvo pranešta, kad Frida mirė dėl plaučių arterijos embolijos, tačiau vėliau vis dažniau buvo pradėta kalbėti, kad silpnėjančios sveikatos iškankinta menininkė galimai nusižudė.
Po žmonos mirties savo autobiografijoje Diego Rivera parašė, kad diena, kai mirė Frida, buvo pati tragiškiausia jo gyvenime. Menininkas knygoje išliejo gailestį dėl to, kad gerokai per vėlai suprato, jog šiai moteriai jaučiama meilė buvo pati didžiausia jo gyvenimo dovana.
Po garsiosios menininkės mirties Fridos vardas ir šlovė tik dar labiau išaugo. 1970 metais vykęs feminizmo judėjimas pasauliui dar kartą priminė Fridą Kahlo kaip moteriško kūrybingumo ir stiprybės simbolį.
