„Rinkti gamtos gėrybes galima, tik reikia turėti saiko, kaip ir visur. Augalai auginasi uogas tam, kad jas išplatintų, ir grybai ne dėl mūsų auga, o tam, kad išaugintų sporas ir galėtų plisti. Nors mes įpratę juos valgyti, tačiau grybų vartojimo iš viso nelabai suprantu, nes grybo mes faktiškai nevirškinam. Yra keli mineralai, kuriuos pasisavinam, tačiau visa kita išvarom laukan. Galima pasiimti kažkiek, pavalgyti, bet maistiniu atžvilgiu vertė yra labai menka, net tų pačių baravykų. O voveruškos išvis yra trečios kategorijos grybai, jų maistingumas ypač mažas, daug mažesnis nei, pavyzdžiui, pievagrybių. Bet tebūnie – svarbu, kad nebūtų persistengta, nes renkant milžiniškais kiekiais nualinama grybiena, alinama pati gamta. Grybai auga ne dėl mūsų, grybai auga dėl pačių grybų, tam kad galėtų daugintis, ir jie reikalingi ekosistemai“, – pranešime žiniasklaidai sako M. Čepulis.
Be saiko renkamos miško gėrybės atsiliepia ir maisto švaistymo problemai.
„Pasaulyje išmetama net trečdalis viso užauginamo ar pagaminamo maisto. Ir būtent saiko neturėjimas tik pagilina šią problemą. Atrodytų nieko tokio – prisirinkau daugiau grybų nei man reikėjo, bet būtina prisiminti, kad saikas yra raktas į atsakingą vartojimą. Rinkdami tik tiek, kiek mums iš tiesų reikia, ir sunaudojant visas surinktas gėrybes, galime ne tik sumažinti maisto švaistymą, bet ir išlaikyti gamtos balansą“, – sako „Maisto banko“ vadovas Simonas Gurevičius.
Anot M. Čepulio, labiausiai gaila senų, sukirmijusių grybų – palikus miške jie ne tik spėtų išbarstyti sporas, bet ir tarnautų kaip namai daugybei organizmų. Juos surinkę ir namo parsinešę žmonės vis tiek juos galiausiai išmeta, todėl šių grybų gyvavimas tampa bereikšmiu.
„Grybais, uogomis minta daugybė daugybė gyvių. Nuo moliuskų, šliužų iki vabalų ir uodų – yra milžiniška vabzdžių ir kitų organizmų masė, kuriems grybai yra būtini išgyventi. Ir jeigu žmonės surenka didžiąją dalį, tai iš tikrųjų labai smarkiai nukenčia ekosistemos. Tai netgi gali atsiliepti ir paukščių, ir šikšnosparnių kiekiui, nes nebelieka, pavyzdžiui, grybinio uodelio ar dar kokio nors vabzdžio. Tai kol yra saikas, viskas yra tvarkoj, bet kai kibirais vienas žmogus tempiasi namo ir paskui pusę tų grybų išmeta, tai yra visiška nesąmonė“, – sako jis.
Gamtininkas džiaugiasi, kad bent uogų nebeleidžiama rinkti šukomis ir žmonės atprato tonomis jas šukuoti – tai į naudą gamtai, nes uogos auga ir paukščiams, ir vabzdžiams, ir daugybei kitų organizmų, kurie jomis minta ir tuo pačiu platina sėklas. Grybams lygiai taip pat reikia spėti išleisti sporas ir pasidauginti, todėl surinkti kibirais jie nebeatlieka savo pagrindinio tikslo.
„Taip pat daugybė retų organizmo rūšių gyvena tiktai grybuose, pavyzdžiui, įvairūs vabalai, tokie kaip grybinukai, kurie gyvena grybo kepurėlėje. Yra daug rūšių, kurių gyvenimas priklauso nuo grybo, nes per tūkstančius, milijonus metų jie prisitaikė gyventi kartu su grybais. O žmonės, rinkdami visus savo kelyje pasitaikančius grybus, tiesiog atima iš jų maistą, atima iš jų namus“, – sako M. Čepulis.
„Maisto banko“ vadovas ramina, jog situaciją įmanoma sušvelninti: „Net jeigu miško gėrybių prisirinkote per daug – svarbiausia jų neišmesti. Šaldykite, džiovinkite, konservuokite ar pasidalinkite su kaimynu, tik taip pavyks negilinti ir taip prastos maisto švaistymo situacijos Lietuvoje. Vidutiniškai kiekvienas šalies gyventojas namuose išmeta net 86 kilogramus maisto per metus – pasistenkime mažinti ar bent nedidinti šių skaičių“, – prašo S. Gurevičius.
„Maisto bankas“ per metus nuo išmetimo išgelbėja 6678 tonas gero maisto, kurį perduoda stokojantiems. Daugiau informacijos apie maisto švaistymo problemą ir patarimus, kaip su ja kovoti, rasite www.maistobankas.lt
