Avantiūra… pensijoje
„Maistas 65“ Kėdainius džiugina jau daugiau kaip dvejus metus. Tiesa, lyginti dabartinio kioskelio asortimento su tuo, kuris buvo vos jam atsidarius, ko gero, taip pat negalima. O kioskelio savininkė Irena Pečiulienė neslepia, kad šis greitojo maisto vagonėlis – tikrų tikriausia avantiūra. Kuri įvyko visai ne jaunystėje, kaip būtų įprasta tikėtis, o… išėjus į pensiją.
„Prasidėjo viskas nuo to, kad išėjau į pensiją, – šypsodamasi pradeda kalbėti Irena ir vedasi mane į vagonėlį. Jame šilta, nors žiema tądien kaip niekad atšiauri. – Mudu su vyru ilgą laiką turėjome savo verslą, parduotuvę. Jau daug metų turėjome ir, jei atvirai, pavargome. Pasenome, o ir atsibodo… Nusprendėme, kad jau gana. Parduotuvę išnuomojome, o toliau – namas yra, kiemas yra, darbo ten juk niekada netrūksta“.
Ir išties, vagonėlis „Maistas 65“ įsitaisęs ne kur kitur, o praktiškai nuosavo namo kieme. Aplink prisodinta eglių, pušų, o nuo smalsių akių kiemą saugo aukštos vešlios tujos.
Augalai išpuoselėti ir gražūs – akivaizdu, kad mylėti ir auginti prižiūrint žinovui. Ir ši mano mintis visiškai teisi, mat Irena, pasirodo, ilgus metus dirbo Kauno botanikos sode, tad apie augalus žino pakankamai daug, kad šie jos kieme klestėte klestėtų.
Ir vis dėlto žmonių apsupty papratusiai būti Irenai greitai nuosavo kiemo ramybė ėmė ir pabodo.
„Kai žmogus yra pratęs bendrauti, kai jam reikia judesio, adrenalino, sėdėti vienoje vietoje nelabai išeina.
Metus laiko pabuvau ramiai, su dukra vykome atostogauti. Gražiai tuos metus praleidome.
Per tuos metus, būdavo, ir pardavėjos paskambina iš parduotuvės, tiekėjas koks skambteli, ar kas numerį sumaišęs… Bet po tų metų viskas baigėsi, viskas nutilo.
Nejauki ta tyla buvo“, – neslepia Irena.
Pasiūlė dukra
Pasiguodusi dukrai Irena sulaukė siūlymo – atidaryti greitojo maisto kioskelį tiesiog namų kieme.
„Tai taip ir pasakiau – bus kebabinė! Nors kebabą iki tol buvau gal tik kartą gyvenime ragavusi.
Spontaniškai sugalvojau, o paskui užsikabinome ir… atsitiko, kaip atsitiko“, – šypsosi Irena.
Kadangi Irenos pažintis su kebabais buvo labai kukli, jai, be abejo, reikėjo pagalbos. Pamatines žinias ji susikrovė Kaune, nuvykusi į vienos artimosios kebabinę. Ten jai buvo papasakotos verslo subtilybės nuo A iki Z, tik receptų niekas neišdavė – juos kurti ir galvoti teko pačiai.
„Virtuvėje namuose sukdavausi kažkiek, bet daugiau tik dėl to, kad reikėdavo. Nepasakyčiau, kad būčiau mėgusi kažką kurti ir galvoti. O kebabinei reikėjo jau sėsti ir galvoti, kaip ir kokius receptus daryti.
Pradėjome nuo įprastų kebabų su mėsa, vėliau jau panorau kažkokio kitokio – taip gimė vyrų labai mėgstamas kebabas su rūkyta lašiša.
Tada sukūriau vegetarinį kebabą su kelių rūšių sūriais ir saulėje džiovintais pomidorais, – vardija Irena ir tęsia toliau. – Atsirado ir bulvytės, ir alyvuogės, ir specialūs rinkinukai, ir dešrelės. – Viską galvojau pati. Padažai visi – mano kūrybos. Aišku, pagrindas kaip ir visur vienodas, tačiau visi žolynai ir proporcijos yra tik mano. Taip pat ir alyvuogių marinatas“.
Apie alyvuoges prabilus kioskelyje dirbanti Ruslana net prisimerkia ir prasitaria, kad ji net nemėgstanti alyvuogių, bet Irenos marinuotas mėgsta be galo, be krašto – ir tai daug ką pasako.
Ir išties, jei dar neragavote – paragaukite. Skonio receptoriai jums padėkos už dar vieną naują patirtį gyvenime.
Iš savo daržo
Jaukiausia žinia ta, kad žalumynai, kurie keliauja į padažus ir kebabus, net vasaromis gaminami šaltibarščiai, yra tiesiai iš Irenos daržų ir šiltnamių.
„Auginuosi viską pati. Vasarą naudojame šviežias žoleles tiesiai iš daržo, žiemai prisišaldau pilnus šaldiklius. Česnakai, svogūnai, prieskoniai – viskas šviežia, ką tik skinta. Jei pritrūksta, čia pat nubėgu, nuskinu, atnešu“, – šypsosi kioskelio savininkė.
O prie ko tie šaltibarščiai, paklausite? Ogi prie vasaros! Vasarą prie kioskelio pristatoma daug staliukų su kėdėmis, žmonės laisvai juos nešiojasi, kur jiems patogiau – kam gerai saulės atokaitoje, kas nori pavėsio ir pasislėpti nuo akių – nusineša po egle ar tarp pušelių.
Ir užsisako šaltibarščių. Bet ne tokių skystų, kaip daug kur įprasta patiekti.
„Pas mus šaltibarščiai ūkiški – kad šaukštas pastatytas juose stovėtų, – juokiasi Irena ir sako, kad lankytojams labai patinka tokia šalta sriuba, nes nuo jos ir pavalgai, ne tik atsigeri rožinio kefyro. – Kai orai geri, daug klientų tiesiog čia užsisakę ir valgo. Pasėdi, linksminasi. Aš pašnekinu juos, palabinu, matau ir nuolatinius lankytojus, ir kaimynus“.
Taip ir garsiosios piršlybos įvyko.
„Atėjo vaikinukas, užsisakė mūsų rinkinį užkandėlių. Paklausė, ar gali staliuką atokiau nusinešti, – sako Irena ir rodo į plačią pušį, prie kurios staliukas ir buvo pastatytas. – Na, ir matome, kad piršlybos vyksta! Aišku jautri akimirka, į akis nelindome, bet mergina ištekėti sutiko, o mūsų kolektyvui tai labai sušildė širdį“.
Konkurentų neturi
Irena sako, kad konkurencijos su kitais greitojo maisto restoranais nejaučia. Ir nenori jausti, nori sutarti. Juo labiau kad pirmąją jų kioskelio darbo dieną kebabus gaminti net padėjo kitos kebabinės savininkas.
„Tikrai nesipykstame. Bet kada galiu, kažko pritrūkusi, pasiskolinti iš kitų kebabinių, kaip ir jie iš manęs. Esam smulkūs verslai, kokios konkurencijos, kokie pykčiai?
Aš noriu draugiškai su visais sutarti. Juk ir susitinkame prekes pirkdamiesi, pasikalbame apie naujoves, naujus tiekėjus. Receptais, aišku, nesikeičiame, bet gyvename draugiškai“, – sako moteris ir priduria, kad kol kas savo avantiūrą laiko pasisekusia.
Nors kartais, kai prie kioskelio nusidriekia eilė išalkusių kraštiečių, ir virtuvėje vos spėjama suktis, šmėsteli mintis, kad gal ir per daug čia darbo. Vis dėlto vakare, darbams pasibaigus, Irena apeina savo valdas ir sako suprantanti, kad avantiūra išpildė lūkesčius su kaupu. Bendravimo yra, žmonių yra, klientai produkciją myli, veiklos ir naujovių per akis, o ir uždarbis pakankamas.
Ar ko gi daugiau ir bereikia?
