Raimondas Neverdauskas, garsus kartingistų treneris, treniravęs ne tik savo sūnų Mantą, daug kartų tapusį čempionu automobilių sporte, bet ir kitus vaikus, šiandien ūkininkauja, verslauja ir džiaugiasi visu zoologijos sodu savo valdose.
Kiekvienas gyvūnas numylėtas ir iščiustytas – jie visai nebijo žmonių, todėl mielai bendrauja, taikosi būti paglostyti ar pamaitinti. Nors daugiausiai Raimondas augina alpakas, tačiau ir kitiems gyvūnams dėmesio bei meilės užtenka – apie juos galėtų pasakoti valandų valandas.
Kaip nutiko, kad automobilių sporte garsėjęs vyras, gyvenęs Joniškyje, vėliau Šiauliuose, šiandien yra apsuptas gyvūnų ir įsikūręs viename seniausių Lietuvos kaimų? Kaip dažnai mėgstama sakyti, – ieškokite moters, tačiau gyvūnams meilę jaučia visa šeima.
– Raimondai, kaip susidomėjote alpakomis?
– Viskas prasidėjo nuo žmonos Linos, kuri labai mėgsta velti. Ir dabar ji užsiima vėlimu, lankė įvairius kursus, mezga, verpia. Važiuodavo į Vilnių pirkti avių vilnos, o ten mums pasiūlė išmėginti alpakų vilną, patiko ir taip „užsikabinome“.
Sugalvojau, kad reikia įsigyti alpakų. Turėjome žemės, tad pradėjome domėtis, kaip jas auginti. Lietuvoje tuo metu alpakos tik atsirado – jų buvo labai nedaug.
Dabar auginame jų tikrai nemažai – norėjosi susirinkti įvairių spalvų bandą. Pats jas ir kerpu, prižiūriu. Pagrindinis mūsų tikslas – auginti, veisti ir parduoti alpakas, o žmona užsiima rankdarbiais ir dirbiniais iš vilnos, kurie išties labai įspūdingi, įdomūs ir kruopštūs – nuo šlepečių iki riešinių ir kepurių.
– Tačiau anksčiau gyvenote mieste ir jūsų gyvenimo būdas nebuvo susijęs su gyvūnais?
– Sūnus nuo penkerių metų pradėjo važiuoti kartingais, tapome čempionais, aš jį treniravau. Pamatę kiti tėvai pradėjo klausinėti, gal galėčiau į jų vaikus patreniruoti. Buvau įkūręs ir kartingų klubą, treniruodavau berniukus, važinėdavome po Lietuvą, Latviją, Estiją, Italiją, Švediją ir kitas šalis.
Buvo metas, kai treniravau vaikus važiuoti kartingais ir tuo pačiu metu perėjome su sūnumi į automobilių sportą – žiedines lenktynes. Tai truko turbūt dešimt metų. Vėliau atsirado alpakos, ir štai dabar mes darbuojamės su gyvūnais.
– Tačiau jūs auginate ne tik alpakas. Kaip atsirado kitų gyvūnų?
– Po to, kai įsigijau alpakų, man pasiūlė įsigyti lamų, – parvežiau vieną, kitą. Tada, žiūrėk, atsirado vienkupriai ir dvikupriai kupranugariai iš privataus Latvijos zoologijos sodo. Taip pamažu kilo idėja apie zoologijos sodą, kurį baigiame įkurti.
Dar svajojame parsivežti keletą gyvūnų, taip pat auginsime paukščius, kad vaikai galėtų juos pamatyti, sužinoti, kaip viskas atsiranda, kaip atrodo vištos, viščiukai, kaip dedami kiaušiniai. Nes dabar, kai paklausi mažųjų, iš kur pienas atsiranda, gali išgirsti atsakymą, kad iš „Maximos“ (juokiasi). Auginame tik žolėdžius gyvūnus, nes jų priežiūra kur kas patogesnė ir paprastesnė nei plėšrūnų.
– Tai ar nesigailite palikęs automobilių sportą?
– Viskas eina į priekį. Žinoma, pasidomime, kas vyksta, juk tiek laiko sukomės šioje srityje. Bet neina su viskuo suspėti – turiu medienos apdirbimo įmonę, auginame kalėdines eglutes, kurioms reikia skirti nemažai dėmesio ir laiko.
O sporte aš laikiausi tokios minties – geriausi rezultatai arba nieko. Galvojome, su gyvūnėliais bus paprasčiau, bet irgi išsiplėtėme, tad veiklos netrūksta – turime apie 20 rūšių gyvūnų.
– Kuriems reikia skirti daugiausiai dėmesio?
– Visiems jo reikia. Auginame triušius, kuriuos paleidžiame lakstyti po teritoriją, yra ir didesnių veislių, ir mažesnių. Stručiai draugiški, jaukūs, laisvai galiu užeiti pas juos, tačiau patinas yra patinas. Kai poruojasi geriau pas juos nelįsti.
Kupranugaris ir lama gyvena kartu, nesipyksta, tačiau dabar, kai mažiau žolės garde, tai lama kupranugarį vis apspjauna, nes negali jo nustumti nuo žolės (juokiasi).
Taip pat auga miniatiūrinės avytės, ožkytės, arkliai, laukiniai gyvūnai, auginti voljeruose, asiliukai, pačios mažiausios pasaulyje karvytės, juodnosės avys, kurios yra labai protingos, lėtos ir meilios, tačiau stiprios, heilendų veislės galvijai, poniai, miniatiūriniai arkliai ir kiti. Juos visus galima paliesti, paglostyti, pamaitinti – vaikams tai ypač įdomu ir smagu.
Sporte aš laikiausi tokios minties – geriausi rezultatai arba nieko.
Atsiranda ir laukinių gyvūnų, kurie atklysta, pavyzdžiui, nusilpusią stirną radome prie namų, vėliau išgelbėjome stirniuką, kuriam lapė nugraužė koją, – turime leidimus globoti laukinius gyvūnus, o pagijusius paleidžiame. Stirniuką maitinti reikia kas kelias valandas, o prisileidžia jis tik mane arba žmoną.
Su gyvūnais reikia mokėti elgtis, jie jaučia tavo toną, negali ant šaukti ir rėkti, kadangi jie viską supranta, – pasakoja Raimondas, kuriam užtenka įeiti į aptvarą, kai jį apsupa visa banda, laukianti dėmesio, paglostymo ar pakalbinimo.
– Kokie tolimesni jūsų planai ir svajonės?
– Kaime gyvename jau dvejus metus – eina treti, o zoologijos sodą kuriame jau pusantrų metų – nuo pernai pavasario. Į miestą galime bet kada sugrįžti, ten turime namus, bet susigyvenome su visais gyvūnais. Čia pailsime ir tuo pačiu dirbame, pramogaujame. Manau, kad į miestą nesugrįšime.
Manau, kad visos svajonės jau išsipildžiusios – gal ateityje dar labai norėtume nuvykti į Čilę, alpakų gimtinę.
Labai mylime visus gyvūnus – tai lyg terapija, padedanti atsipalaiduoti. Svajonės labai žemiškos ir paprastos, kad būtų visi sveiki, mažiau sirgtų, užbaigti kurti zoologijos sodą – turime labai daug planų, kaip pagražinti aplinką, sukurti daugiau pramogų ir vaikams.
Manau, kad visos svajonės jau išsipildžiusios – gal ateityje dar labai norėtume nuvykti į Čilę, alpakų gimtinę.
