O ir sakančių tokius pagyrimus nebūtų labai daug, nes visi taip bijo įžeisti, pasirodyti netaktiški garsiai ištardami 5 raidžių žodį „storas“.
Labai dažnai užtenka išgirsti vienintelį žodį, kad mūsų savijauta kardinaliai pasikeistų. Prasmingai atrodžiusi diena gali tapti niekam tikusi, veidrodžiai imti atspindėti pabaisas, o galvose gimti vaizdai, kaip aplinkiniai pašaipiai analizuoja tavo formas. Ir atvirkščiai. Kiek galios mūsų jausmams ir savijautai turi pasiteiravimas: „Sulieknėjai?“.
Net nereikia būti psichologu, kad pastebėtum, kokį skirtingą krūvį turi du paprasti žodžiai: „lieknas“ ir „storas“.
Daugumai „storas“ – lygu „nelaimingas“, „nesportuojantis“, „praradęs gyvenimo žavesį“, „nepatiriantis meilės virpulių“, „pilkoje minioje prasmengantis pajuokų objektas“, „piktas niurzglys“ ir „negražus“. Žinoma „negražus“, kaip be to!
Ir tai tik keletas apibūdinimų, su kuriais siejamas šis žodis. Juk, kiek daug egzistuoja filmų, serialų, animacinių filmukų, kur būtent stori herojai įkūnija piktuosius priešus, kuriuos reikia nugalėti, ar linksmuosius geriausius draugus, kurie gali tik linksminti ir juokinti.
Ir dar tas smagus nuotraukų žaidimas interneto portaluose „prieš sulieknėjimą“ ir „po sulieknėjimo“. Kuo arčiau vasara, tuo daugiau šio žaidimo apraiškų. Tačiau taisyklė išlieka ta pati. „Prieš“ parodome liūdną ir nelaimingą veidą, kuris kardinaliai pasikeičia, kai atsiranda nuotraukos „po“.
Taip ir gimsta baimė būti pavadintam „storu“. O jei pati jį ištari, iškart išgirsti „paguodos“ dozę: „Ne, ne, ne, tu nestora, tu graži!“. Aišku, dar yra sinonimai „putlutė“, „apvalutė“, „drūta“, „rubuilė“, kuriems esame atlaidesni, nei tam paprastam žodžiui „storas“.
Tačiau išgirskit mane! Taip, būtent aš esu ir graži, ir stora! Taip, būtent, aš esu stora ir protinga. Taip, būtent aš esu stora ir patraukli. Taip, būtent, aš esu stora ir sportuojanti. Taip, būtent aš esu stora ir mylima. Taip, būtent, aš esu stora ir man tai netrukdo mėgautis vasara su bikiniu.
Aš nesigėdiju garsiai įvardinti, kas aš esu. Man taip pat ne gėda pasakyti, kad esu stora, kaip ir ne gėda pasakyt, kad mėgstu Dostojevskį arba kad esu ryža ir strazdanota.
Ir štai jums didžioji paslaptis, kodėl taip yra: nes aš nesigėdiju garsiai įvardinti, kas aš esu. Man taip pat ne gėda pasakyti, kad esu stora, kaip ir ne gėda pasakyt, kad mėgstu Dostojevskį arba kad esu ryža ir strazdanota. Ir išties, bent jau man, tapo daug lengviau susidraugauti su šiuo žodžiu, kai nustojau jį standartiškai interpretuoti.
Šiek tiek kitokios taisyklės taikomos liekniesiems. Visiems atrodo, jog jau pats žodis yra lyg pagyra žmogui. Tačiau ar tikrai ir ar visiems?
„Tu liesa, kaip lenta“, „Jau tokia sukūdusi... Gal pavalgyk?“, „Vaikeli, tave vėjas tuojau nuneš!“ – tokius ir dar daugiau „komplimentų“ savo adresu išgirsta itin liekni žmonės. Rodos, ko jiems pykti, juk ką tik gavo kažkieno gyvenimo siekiamybės įvardinimą. Būtent – „kažkieno“, bet galbūt ne jo.
Gal tas žmogus, atvirkščiai, iš itin liekno stengiasi tapti raumeningu. Gal jo porcijos didesnės už taviškes, bet kūnas atsisako tai paversti riebalų mase. Ar garsiai sakydamas tokį komplimentą tikrai žinai, kokiame santykyje su savo kūnu yra tas žmogus?
Gyvendami elektromobilių ir lengvai prieinamos informacijos amžiuje, mes galėtume atidžiau analizuoti informaciją ir vaizdus, kuriuos gauname ir patys transliuojame. Ar tikrai tai vienintelė tiesa, kuria aš noriu ir privalau tikėti?
„Lieknas“, „storas“ ir visi kiti juos lydintys sinonimai yra tik jūsų kūnus apibūdinantys žodžiai ir nieko daugiau. Tik nuo jūsų pačių priklauso, ar jūs leisit kitų sukurtoms interpretacijoms ir stereotipams valdyti jūsų jausmus ir kasdienybę.
