Puikiai tinka vienos dienos atokvėpiui
Mėgstantiems visiškai neatitrūkti nuo civilizacijos geriausias pasirinkimas – Mažojo ir Didžiojo Dailidės ežero paplūdimiai. Tai tikra gamtos oazė kurorto statusą turinčiame Alytaus mieste. Šis ežeras – vienas iš dviejų vandens telkinių, priskiriamų kadaise čia tekėjusio Nemuno senvagei. Netoliese nuo jo – Didžiojo Dailidės ežeras. Juos vieną nuo kito skiria pylimas.
Iš kur kilęs ežerų pavadinimas, aiškina iš kartos į kartą perduodama pamokanti legenda. Pasakojama, kad kadaise vietoj šių ežerų buvo pats gražiausias dvaras apylinkėse. Kiekvienas, išvydęs dvarą, būdavo pakerėtas jo grožio ir didybės, todėl jis buvo pramintas Dailiuoju dvaru.
Tačiau jame gyvenantis kunigaikštis, vadinamas Dailide, nebuvo toks gražus savo vidumi, atvirkščiai, jis buvo godus ir žiaurus, todėl galiausiai sulaukė Dievo bausmės. Dievas neapsikentęs atsiuntė jam galingą debesį, iš kurio pliūptelėjo toks lietus, kad paskandino dvarą. Nuo tų laikų vietoj gražaus statinio tyvuliuoja vanduo.
Žinoma, iš tiesų jokio dvaro ežero dugne nėra, tačiau legendų paskirtis – ne tikrus faktus atpasakoti, o suteikti esamai vietai dar daugiau žavesio ir romantinės atmosferos.
Kalbant apie ne tokius tolimus laikus, šiandien šį ežerą puošia Alytuje užaugusio poeto, rašytojo ir vertėjo Jurgio Kunčino vardo tiltas. Pirmą kartą lentelę su jo vardu draugų kompanija savavališkai pritvirtino dar sovietmečiu, maždaug prieš 40 metų, tačiau jau po pirmosios nakties jos nebeliko. Buvo kalbama, kad ji buvo nuimta vietinės valdžios nurodymu. Nuo 2018 m. jo atminimui skirta lentelė jau prikalta oficialiai.
Kodėl verta apsilankyti
Mažojo Dailidės ežerą juosia dviračių ir pasivaikščiojimo takai, taigi leisdami čia laiką, kaip sakydavo mūsų proseneliai, pagausite du zuikius – pabūsite ir miške, ir prie vandens telkinio. Mat ežeras yra tikrai labai gražioje teritorijoje, netoliese yra skulptūrų parkas.
Beje, mažai trūko, kad alytiškiai ir miesto svečiai ežerą prarastų. Bėgant laikui didžioji ežero dalis buvo užžėlusi vandens augmenija, prasidėjo neigiami ekosistemos pokyčiai, todėl 2011 m. nuspręsta ežerą valyti – buvo iškasta daugiau nei 10 tūkst. kubinių metrų dumblo.
Šiandien ežero pakrantė puikiai sutvarkyta ir pritaikyta mėgstantiems laiką leisti gamtoje. Šiaurinėje pakrantėje įrengtas tiek smėlio, tiek žolės paplūdimys su daugybe suoliukų bei stalų, prie kurių prisėdus patogu pavalgyti savo atsinešto maisto.
Pietrytinėje pakrantėje – šalia Didžiojo Dailidės ežero – įrengtos sporto ir žaidimų aikštelės – pradedant žaidimais vaikams baigiant moderniais treniruokliais suaugusiems, mini futbolo ir paplūdimio tinklinio aikštelėmis, kūjo mėtymo sektoriumi su suoliukais žiūrovams. Arčiau vandens kviečia pastatyti lieptai, vandens čiuožykla, o gaivos pojūčio suteikia didžiuliai fontanai ant ežero paviršiaus.
Ežeras nuo miesto centro nutolęs vos vieną kilometrą. Prie jo privažiuoti galima tiek automobiliu, tiek dviračiu, tiek ateiti pėsčiomis.
Beje, būdami Alytuje nepamirškite aplankyti populiariausių čia esančių turistinių objektų, kurių niekur kitur nepamatysite. Vienas iš jų – Baltosios rožės pėsčiųjų ir dviračių tiltas. Tai aukščiausias, į Lietuvos rekordų knygą įrašytas pėsčiųjų ir dviračių tiltas Lietuvoje. Jo aukštis – 38,1 m. Stovint ant tilto atsiveria nuostabi Alytaus piliakalnio panorama, matosi Nemune pūpsantis Klebono akmuo. Nuo tilto organizuojami šuoliai su virvėmis.
Kitas dažnai lankomas objektas – Alytaus piliakalnis. Jo papėdė papuošta medinių skulptūrų ekspozicija „Alytaus piliakalnio protėviai“. Viena iš piliakalnio legendų pasakoja, kad kadaise gyveno kunigaikštis Alyta, kuris pamilo vaidilutę Mirgrausėlę, o ji – jį. Kai vietos pilį užpuolė priešai, Alyta prasiveržė iš apsupties, nujojo į kalnelį, kur vaidilutė kurstė šventąją ugnį, ją paslėpė ir grįžo į kovą, tačiau žuvo.
Mirgrausėlė, tai sužinojusi, taip verkė, kad jos ašaros pradėjo tekėti upeliu. Upelį žyniai pavadino Alytupiu, o greta įsikūrusį miestą – Alytumi. Iki šių laikų išlikusi legenda, kad tame upelyje gyvena stebuklingų varlių. Jeigu ieškote antrosios pusės, pagaukite vieną iš jų, nuprauskite jai burną, pabučiuokite ir laukite, kas bus.
Idealu baidarių mėgėjams
Netoli nuo Alytaus driekiasi Dzūkijos nacionalinis parkas, kuris dėl jame esančių sraunių upių ypač mėgiamas vandens turistų. Čia teka ir viena gražiausių bei vaizdingiausių visos Lietuvos upių – Ūla, žavinti savo įspūdingais skardžiais, šaltiniais, kanjonais ir pievomis. Tiesa, plaukti baidarėmis šia upe nėra visai lengva.
Mat ji yra siaura, srauni, vingiuota, o jos dugne daug įkritusių medžių, sudarančių natūralias kliūtis, taigi plaukiant nuolat reikia būti budriam. Visgi šios pastangos atsiperka su kaupu – plauti šia upe yra neapsakomas malonumas ir tikrai nenuobodu.
Dalis baidarininkų, pabaigę kelionę Ūlos upe, toliau plaukia Merkiu iki Puvočių ar Merkinės, o kartais kelionę baigia jau Nemuno upėje ties Nemunaičiu ar Alytumi.
Nacionaliniame parke stovyklauti galima tik specialiai įrengtose stovyklavietėse. Dalis jų pasiekiamos tik iš vandens ir skirtos pailsėti ar pernakvoti baidarininkams, o štai ant Ūlos kranto esančios Trakiškių stovyklavietės privalumas, kad ji pasiekiama ir automobiliu ar dviračiu.
Stovyklavietėje yra 3 pavėsinės, 7 stalai su suoliukais, 5 laužavietės, 3 dviračių stovai, neįgaliesiems pritaikytas tualetas, automobilių stovėjimo aikštelė. Pagal parko planavimo schemą stovyklavietė buvo įrengta 20 žmonių, tačiau joje laisvai telpa iki 50 turistų. Joje apsistoja ir tie, kurie nori pakeliauti po nacionalinį parką ilgėliau arba tiesiog pagyventi gamtos prieglobstyje, pauogauti ar pagrybauti.
Kokius objektus aplankyti?
Trakiškėse baigiasi viena baidarių trasa ir prasideda kita, tačiau Nacionalinis Dzūkijos parkas yra parengęs ne viena maršrutą ir žeme judantiems turistams. Apsistojus stovyklavietėje per keletą dienų galima aplankyti daugybę gamtinių ir kultūrinių parko įžymybių: Mančiagirės skardžiai, Trakiškių kalvagūbris, senosios bitininkystės reliktai – drevėtosios pušys, didžiausias Dzūkijos kaimas Marcinkonys, įspūdingas etnografinis Zervynų kaimas ir, žinoma, garsioji Ūlos akis.
Vertas dėmesio ir šalia stovyklavietės esantis, senovės autentika dvelkiantis Trakiškių kaimas, kuris istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1681 m. Tai vienas iš Dainavos girios glūdumoje pasislėpusių senųjų kaimų.
Būnant šiose apylinkėse nuodėmė būtų nepamatyti ir ne taip toli nuo stovyklavietės esančio etnografinio Zervynų kaimo. Jau XVIII a. tai buvo nemažas kaimas ir iki šiol jis išlaikęs to meto išplanavimą – siaurame žemės ruože tarp Ūlos upės šlaitų ir klonių vingiuoja pagrindinė kaimo gatvė, nuo kurios į kiemų gilumas prie atsišakojusių gatvelių išsidėsčiusios sodybos. Zervynos yra tipiškas didelis grupinis kaimas, kurio išplanavimą veikė natūralios gamtinės sąlygos – vanduo, žemės reljefas.
Nuo seno yra žinomi Zervynų bitininkai drevininkai. Iš pradžių bitės medų krovė natūraliuose medžių uoksuose (drevėse), vėliau tokias drėves jam paruošdavo žmonės. Tam tikslui būdavo nupjaunama medžio viršūnė, kad medis ne aukštėtų, bet storėtų. Medų drėvėse kopinėti buvo naudojamos specialios priemonės – geiniai. Iki šiol Zervynose dar yra senųjų geinių ir žmonių, mokančių jais laipioti.
Populiariausias parko gamtinis objektas – garsioji Ūlos akis. Tai šaltinis, esantis Ūlos upės kairiajame krante netoli Mančiagirės. Versmė iš žemės trykšta į 4,4 m ilgio ir 3,4 m pločio duburį, todėl šaltinis atrodo kaip nedidelis vandens telkinys. Jo gylis – 1,2 m. Šaltinio vanduo yra gėlas, bekvapis ir turi silpną geležies prieskonį.
Vietiniai gyventojai šaltinio vandenį naudoja gėrimui, o taip pat mano, kad padeda nuo visų ligų – ypač pasemtas ką tik nusileidus saulei. Mitas apie jo naudą sveikatai turi pagrindo – čia randamas didelis kiekis ištirpusių mineralinių medžiagų. Nors vanduo – pakankamai šaltas, ne vienas turistas šaltinyje ryžtasi išsimaudyti. Netoli Ūlos akies įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria gražus vaizdas.
Jei norite pažvejoti, pasivaikščioti, tiesiog pailsėti
Dar vienas gamtos mylėtojų traukos objektas Dzūkijoje – Veisiejų regioninis parkas. Jame vienas po kito, tarsi karoliukų virtinės, išsidėstę 37 ežerai, kurių pakrantės išsiskiria unikalia augmenija. Čia saugoma 20 Europos Bendrijos svarbos buveinių, 47 Europos Bendrijos svarbos rūšys ir 103 Lietuvos raudonosios knygos rūšys.
Jeigu norite visiškai atsijungti nuo civilizacijos, tiesiog pagyventi prie ežero, pauogauti ir pažvejoti, šios apylinkės – vienos tinkamiausių. Šiam tikslui patogiausia erdvi ir puikiai pasiekiama automobiliu poilsiavietė su pavėsinėmis, suoliukais, šiukšliadėžėmis, laužavietėmis, tinklinio aikštele, sūpynėmis vaikams, įrengta prie vaizdingo Vilkinio ežero. Bene labiausiai Vilkinys traukia žvejus, nes jis garsėja karšiais, kurių čia tikrai nemažai, taip pat pagaunama kuojų, raudžių, ungurių, karosų, lynų, lydekų, ešerių, pūgžlių, sterkų ir pan.
Mėgstantys pažintinį turizmą taip pat nenusivils. Regioniniame parke esančius objektus galima apžiūrėti pasirinkus vieną iš automobilių, dviračių arba pėsčiųjų maršrutų. Būtinai užsukite į patį Veisiejų miestelį. Tai vienas iš nedaugelio Lietuvos miestelių, įsikūrusių ežero pusiasalyje. Veisiejų istorinis centras, galutinai susiformavęs XIX a. pabaigoje, yra urbanistinis draustinis su saugomu gatvių tinklu ir senovine aikšte.
Aukščiausioje miestelio vietoje XIX a. pradžioje užbaigta statyti Veisiejų šv. Jurgio bažnyčia, dar vadinama Dzūkijos katedra. Tai pereinamojo laikotarpio iš baroko į klasicizmą architektūros paminklas.
Antras pagal svarbą Veisiejų regioninio parko teritorijoje architektūrinis statinys – XVIII a. dvaro sodybos fragmentas, pastatytas tuometinio Veisiejų savininko – Lietuvos didžiojo etmono Mykolo Masalskio. Šalia Veisiejų dvaro parko esančiame Ančios ežere veikia fontanas su šviesos ir garso instaliacija.
Visiškai netoli Vilkinio ežero, Bertašiūnų kaime, stūkso Prancūzkalnis, dar kitaip vadinamas „kartų“ kalnu. Pasakojama, kad prancūzmečio laikais (1807–1813) ant jo buvo kariami žmonės, o vietiniai gyventojai iki šiol mena prosenelių pasakojimus, kad čia esą trumpam pailsėti buvo sustojęs pats Napoleonas Bonapartas.
Šis kalnas, dar vadinamas alkakalniu, įtrauktas į Lietuvos mitologinių objektų sąrašą. Net jei nesidomite istorija, tai puiki proga po skanių pusryčių, gamintų ant laužo, pasigrožėti nuostabia regioninio parko gamta.
Apkeliauti ir geriau pažinti Lietuvą kviečia „Maxima“.
Daugiau stovyklaviečių rasite čia.
