Spėja, kad galėjo sverti apie 1,3 kg
A.Barauskas grybauja visą gyvenimą, kaip pats sakė, dar į mokyklą nėjo, jau grybus rinko. Vyras teigė labai mėgstantis ne tik grybauti, bet ir dalytis laimikių kadrais socialiniuose tinkluose. Pastarasis jo laimikis – didžiulis baravykas, rastas Kazlų Rūdos miške.
Kiek tiksliai jis svėrė ir kokio aukščio buvo, A.Barauskas sakė nespėjęs ir pamatuoti, nes pirmiausia skubėjo jį supjaustyti ir pažiūrėti, ar nėra sukirmijęs.
„Pirmas kartas, kai nepasvėriau grybo, nors namuose turiu puikiausias svarstykles. Parsivežiau jį motociklo dėžėje, liko sveikas, galva nenukrito. Grįžęs pavėsinėje pasiėmiau nerūdijančio plieno padėklą, padėjau ant jo baravyką, žiūriu, kad jis per visą tą padėklą, o jau jis atrodo didelis. Nerealiai! Greit atsinešiau buitinį peilį, kuris retsykiais naudojamas, ir tas peilis vos ne tokio pat ilgio kaip grybas!
Žmonės jau prikomentavę, kad gal sukirmijęs. Tai galvoju, perpjausiu galvą, kotą ir pažiūrėsiu. Ir perpjoviau, atverčiau, viskas puiku, nuotrauką įdėjau į feisbuką. Ir vis tiek pavyduoliai parašė, kad sukirmijęs (šypsosi). Ten buvo viena kita maža skylutė, jas išpjoviau, o grybienos – belekiek. Be to, prieš jį radau dar tris didelius, aišku, ne tokio dydžio kaip šis.
Vienoje rankoje nešiausi šį baravyką, kitoje – kašutę su makavykais ir tais trimis baravykais, jų svoris buvo tolygus. Įsivaizduoju, kad koks 1,3 kg turėjo būti. Bet žinote, įsivaizduoti – viena, pasvėrus būtų buvę visai kitaip. Blemba, kaip gaila, kad to nepadariau. Matyt, užvaldė tas azartas, perpjoviau, paskui dar pjoviau – kotą perpjoviau gal į aštuonias dalis išilgai. Pats grybas buvo stangrus, kietas, pjaunamas net braškėjo“, – pasakojo pašnekovas.
Po baravykų mėgstamiausi raudonikiai
Garliavoje, Kauno rajone, gyvenantis A.Barauskas pasakojo turintis „savo“ miškus, į kuriuos traukia grybauti: Stakliškių krašte, Prienų, Pociūnų aerodrome – ten vyro tėviškė, Garliavoje – miške už Mastaičių, Pažėrų, Pravieniškių miškuose.
„Mano pagrindiniai grybai yra baravykai, makavykai, lepšiukai, arba paberžiukai, ir raudonikiai. Pastarieji po baravykų man yra numeris vienas, nes mano šeimos genealoginis medis susijęs su raudonikiais – mano mamos mergautinė pavardė yra Raudonikytė, o aš Barauskas – baravykas – taip įdomiai išeina.
Grybams labai tinka eglynukai – kokių 6 metrų eglaitės, o apačioje – pavytusios rudos samanos, gal net tiksliau būtų sakyti spyglių paklotas – ten tai jau būna!
Dar, kalbant apie grybus, labai gerbiu, myliu kazlėkus, jų grybiena labai graži, nuostabus grybas yra voveraitė – jos nereikia valyti, tik nupūsti, grybiena nesumažėja, nesusitraukia. Žmonės bijo, kad grybai mėlynuoja – pavyzdžiui, makavykai. Niekas nemėlynuoja, jei valydami, pjaustydami grybus dedame juos į verdantį vandenį arba šaukštelį citrinos įpilame. Tada niekas nemėlynuoja, grybiena graži, šviesi. Bet truputėlį reikia žinoti subtilybių.“
Patarė, kur ieškoti grybų
A.Barauskas sakė, nors šiemet grybų kiekiu pasigirti negali, užtat jau rado metų grybą. O štai praėjusiais metais grybavimo sezonas buvo ypač sėkmingas: „Rinkau nežmoniškus kiekius baravykų.“
Pasakodamas apie grybavimą, vyras užsiminė, kad šiemet pastebi daug pakirmijusių raudonikių, o jie, pasak pašnekovo, kirmyti nelinkę:
„Tuose miškuose, kuriuose lankausi, niekad net nesukdavai galvos, kad raudonikis gali būti sukirmijęs. O dabar pjauni kotą, randi skylutę, prapjauni galvytę – opa, dar viena skylutė. Nieko sau. Neturiu atsakymo, kas šiemet juos galėjo paveikti. Bet labai keista, nes čia ne tas grybas, kuris kirmija.“
Paprašytas pasidalyti, kaip atskirti vietas, kuriose gali būti grybų, o kuriose net neverta jų ieškoti, A.Barauskas sakė, kad jam tai nėra sunku, nes jis tam turi uoslę: „Atėjęs į mišką turiu pajausti baravyko kvapą, ir pajaučiu. Aš kaip tas pėdsekys šuniukas – jaučiu grybų kvapą.
Kitas dalykas – saulės kryptis. Miško pakraštys turi būti į saulę, antraip ten galit net negrybauti. Ir kalbu ne apie vakarinę saulę, o rytinė, pietų.
Uogienojuose grybų būna, bet ten nereikia vargti. Yra uosių, ąžuolų miškai, bet turi būti truputėlį šviesos, nes, jei yra labai tamsu, netinkama vieta grybams augti. Grybams labai tinka eglynukai – kokių 6 metrų eglaitės, o apačioje – pavytusios rudos samanos, gal net tiksliau būtų sakyti spyglių paklotas – ten tai jau būna!
Geriausia grybauti per jaunatį, nes tada grybai būna nesukirmiję.“
Pernai rado tiek baravykų, kad vos panešė
Kalbėdamas apie tai, kur rasti grybų, pašnekovas prisiminė smagią istoriją, kaip kartą radęs tiek baravykų, kad vos įstengė juos parsinešti.
„Pernai einu iš pamiškės su dviem dėžėmis baravykų ir kažkodėl dar pasukau galvą, o Viešpatie, galvoju, ar reikėjo man dar čia, jau nebeturiu, kur dėti. Tada nusisegiau savo baikerio bliuzoną, iš jo pasidariau maišą ir, ką jūs manote, tame plotelyje 90 baravykų dar radau. O tas plotelis buvo gal kokie 10 X 15 metrų. Jau sau sakiau: „Alvydai, varyk iš to miško, viskas, gana, eik namo!“ Šiaip ne taip pasiėmęs tas dėžes ir tą iš bliuzono padarytą maišą ėjau gal apie kilometrą iki mašinos.
Jau sau sakiau: „Alvydai, varyk iš to miško, viskas, gana, eik namo!“
Eidamas kukurūzų lauku priėjau beržyną, pasuku galvą, o tame beržyne – baravykai! Jų net nereikėjo ieškot, tik reikėjo išraut. Tai dar dvylika baravykų pasiėmiau ir iki mašinos jau ėjau su pailsėjimais, nes fiziškai pavargau. Galvoju, tikrai kažkokia beprotybė aplankė, – juokdamasis pasakojo A.Barauskas. – Bet tokios akimirkos taip mane veža, duoda paspirtį.“
Pašnekovas pridūrė, kad, be grybų, deja, miškuose vis dar daug randa žmonių paliktų šiukšlių: „Dažnai pasiimu maišą ir prirenku miške plastikinių butelių ir visokių šiukšlių. Nes žmonės vis dar mėgsta šiukšlinti. Negerai. Nereikėtų taip daryti, kaip tik mišką reikia valyti ir juo džiaugtis.“
Baravykus verda, kepa, džiovina ir šaldo
A.Barauskas teigė mėgstantis ne tik grybauti ir grybus valgyti: „Aš esu grybų žmogus, mėgstu ne tik grybauti, bet ir grybus valyti, daryti, išvirti, aš žmonos neapkraunu. O grybus dažniausiai nusivalau dar miške begrybaudamas, tad namo juos parsivežu praktiškai švarius.“
Paklaustas, kaip gamina grybus, pašnekovas sakė, jog įvairiai: ir verda, ir kepa, ir džiovina ar žiemai užšaldo, gamina su grietine, kepintais svogūnais, pomidorų padažu.
„Baravykus tereikia nuvalyti šepetėliu, tada dedi į plastikinį maišelį, užsandarini ir į kamerą. O panorėjęs išsitrauki, trumpam pakiši po šalto vandens srove, dedi ant lentelės, supjaustai ir dedi į keptuvę, kurioje prieš tai pakaitini sviestą. Kol kepa, visas namas pakvimpa baravykais, toks kvapas pasklinda, kad vau! Ir viskas – gero apetito! – vaizdingai pasakojo A.Barauskas.
– Ir štai dabar, kol su jumis kalbu, sėdžiu prie stalo, tuoj trauksiu iš šaldytuvo tuos su pomidorų padažu pagamintus baravykus ir pusryčiausiu.“
