Sodai nė iš tolo neprimena tų, kurie buvo prieš 20 metų
Kaip pasakojo daugiau nei dešimtmetį gyvuojančios Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos valdybos pirmininkas Juozas Ravinis, buvo laikai, kai soduose žmonės užsiėmė daugiau tik žemės ūkiu – sodininkyste ir daržininkyste, tačiau su laiku žmonių poreikiai ėmė keistis, į sodus gyventi ėmė keltis miestiečiai ir po truputį sodai tapo savotiškomis gyvenvietėmis, kuriose verda savas gyvenimas.
„Dabar tapo labai populiaru kurti bendruomenės, o soduose jos buvo nuo seno, žmonės turėdavo savo patalpas, rengdavo įvairias šventes, patys darydavo tvarką savo teritorijoje, talkas. Vienu metu, krizės metais, į sodus išsikėlė labai daug pensininkų, ypač vienišų, kurie, nebegalėdami susimokėti už šildymą, parduodavo savo butus mieste ir keldavosi į sodą. Jie eidavo gyventi į bet kokį namelį, kuriame tik galima kūrenti. Be to, sode, jeigu nenori, gali ir nesišildyti.
Tačiau šiuo metu vyraujanti tendencija, kad į sodus keliasi jaunos šeimos. Jauni žmonės statosi ar rekonstruoja namelius, apželdina kiemą, pievutę, tačiau daržų atsisako, nes tiesiog neturi laiko tuo užsiimti. Kažką auginti reikalauja laiko net ir gyvenant vietoje, o žmonės pirmiausiai stengiasi įsikurti – tvarkosi namą, aplinką. Jeigu koks medis auga, tai auga, o daržą turi retai, nebent gėles dėl grožio pasisodina. Daržoves auginti nėra populiaru dar ir todėl, kad užsiauginti mažą jų kiekį yra brangiau nei nusipirkti parduotuvėje. Tuo užsiima nebent ekologiškų ūkių entuziastai arba vyresni žmonės, kurie nori turėti užsiėmimą ir kapstytis darže.
Tiesa, yra ir senųjų bendrijų, kurios toliau nuo miestų, provincijoje, nes tose vietovėse nėra keltis poreikio į sodus, nes ir taip žmonės gyvena gyvenvietėse, dažnai – nuosavuose namuose. Ten vis dar likę senieji sodai, bet, tarkime, apie Vilnių praktiškai apie 90 proc. sodų turi nuolatinius gyventojus, apie Kauną – apie pusę“, – dėstė pašnekovas.
Atsidūrė podukros vietoje
Pasak J.Ravinio, bėda ta, kad žmonės, persikėlę į sodus, tikėjosi gauti iš savivaldybės tas pačias paslaugas kaip bet kur kitur, tačiau dauguma savivaldybių atsiriboja nuo sodininkų ir dažnai palieka juos su viskuo tvarkytis vienus. Yra tik kelios savivaldybės, kurios gerokai padeda sodininkams.
„Bendruomenės – didžiulis palengvinimas savivaldybėms, nes jos daug ką daro pačios, savo pastangomis, pačios ieško finansavimo šaltinių: remontuoja savo patalpas, gražina, tvarko aplinką, stato sporto įrenginius ir pan. Ir tuo pačiu gerina savivaldybės įvaizdį. Tačiau kad bendruomenė klestėtų, jai visgi reikia savivaldybės paramos. Jeigu savivaldybė silpnesnė ar mažiau rūpinasi, tuose rajonuose ir sodininkų bendruomenės nėra tokios efektyvios.
Tačiau iš esmės soduose vyksta kaip ir kitose bendruomenėse ir gyvenvietėse. Kai kurios bendrijos nuo senų laikų įpratusios rengti sezono atidarymo ir uždarymo šventes, Jonines, kaimynai tarpusavyje susipažįsta ir susiburia. Gyvenimas. Soduose žmonės netgi labiau bendrauja nei mieste. Jeigu netoli turi kokį piliakalnį ar kitokio bendro ploto, organizuoja įvairius renginius, koncertus ir pan. Tos bendruomenės nesiskiria nuo kitų gyvenviečių“, – pasakojo sodininkų atstovas.
Kodėl sodininkams reikia pagalbos
Būtent dėl to, kad sodininkai savivaldybėse liko tarsi podukros vietoje, ir buvo nuspręsta susiburti į asociaciją.
„Buvo labai daug neaiškumų dėl įvairių formalumų ir nebuvo ko paklausti. Tokių susivienijimų, kurie teiktų sodininkams paslaugas, nebuvo, todėl susibūrėme, kad galėtume dalintis informacija, kad kiekvienai bendrijai nereikėtų atskirai eiti tą patį kelią.
Be to, kaip asociacija mes gavome teisę su savivaldybėmis kalbėtis kaip lygus su lygiu. Su bendrijų pirmininkais niekas nesiskaitydavo. O mes jau esame užmezgę kontaktus su Seimu, su Vyriausybe, taigi turime svorį, galime siūlyti įstatymų pataisas, galime prašyti konsultacijų. Galime nuveikti daug dalykų, su kuriais pirmininkas, jeigu neturi pažinčių, nesusitvarkytų, o dažnai ir nežino daugelio dalykų. Tam ir esame, kad teiktume jiems informaciją“, – pasakojo J.Ravinis.
Lietuvos sodininkų bendrijų asociacija save išlaiko iš nario mokesčio ir nedidelės rėmėjų, kurių kartais atsiranda, paramos. Kasmet ją paremia ir parduotuvių tinklo „Norfa“ paramos fondas.
„Mums svarbi bet kokia parama, kad ir nedidele suma. Nesame krepšinio federacija ar kokią kitą populiarią sritį atstovaujanti organizacija, bet žmonėms labai svarbu, kad kartais būtų su kuo pasikonsultuoti. Pelno niekada neturime, o ir negalime turėti, nes esame ne pelno siekianti organizacija. Tačiau jeigu kokia nors bėda atsitinka, gerai turėti rezervinį fondą, pavyzdžiui, teisininko paslaugoms. Net ir tam, kad gyvuotume, reikia turėti šiek tiek lėšų. Šiais laikais už dyką niekas nesuteikia nei vietos tinklalapyje, nei telefonu leidžia naudotis“, – teigė pašnekovas.
