Baltasis dievas
Tailande tikima, kad baltame dramblyje yra apsigyvenusi mirusiojo, gal net Budos, siela. Todėl to, kuris suranda šios spalvos gyvūną, laukia dosnus apdovanojimas. Kai garbinamasis pristatomas karaliui, jo namais tampa rūmai. Baltas dramblys negali būti perkamas ar parduodamas, yra gerai prižiūrimas, o kai miršta – apraudamas kaip žmogus. Kambodžoje jis yra laikomas sėkmės ir laimės simboliu. Balto dramblio kultas paplitęs ir Pietų Etiopijoje. Na, o indai netgi turi dievą su dramblio galva – Ganešą. Jis vaizduojamas žmogaus kūnu, dideliu apskritu pilvu ir keturiomis rankomis, tačiau tik viena iltimi.
Anot legendos, į Ganešos gimimo šventę buvo užmiršta pakviesti dievą Šanį, todėl šis iš keršto sudeginęs kūdikio galvą. Motina jam pritaisiusi pirmo jai pasirodžiusio gyvūno galvą. Vienas populiariausių indų dievų Ganeša rūpinasi, kad ir pasaulietinis, ir dvasinis gyvenimas vyktų sklandžiai, yra garbinamas kaip išminties ir kliūčių pašalinimo dievas, o jo šventyklų apstu visoje šalyje. Surato mieste (Indija) švenčiamas festivalis Alunam, skirtas dievo Šivos žmonai pagerbti. Per šį festivalį netekėjusios moterys dramblį garbina šokdamos, dainuodamos jam dainas, susilaikydamos nuo druskos valgymo. Tam tikros kultūros dramblio svarbą pabrėždavo naudodamos jo figūrėles. Pavyzdžiui, pagal Sumatros kultūros papročius akmeninės dramblio statulėlės buvo skirtos mirusioms sieloms prisėsti.
Šventoji klajūnė
Kas nėra girdėjęs apie Indiją ir šventas jos karves? Šių galvijų sutiksi visur: klaidžiojančių miestų gatvėmis, besimaudančių vietos vandens telkiniuose, besikaitinančių paplūdimiuose ar miegančių greitkelio viduryje. Negana to, iš kelio patraukti jų nevalia, net jei susidaro didžiulės spūstys. Vakarais karvės dažniausiai grįžta į savus tvartelius, kad būtų pamelžtos, pamaitintos ir pagirdytos, o rytais vėl leidžiasi į kelią. Šis gyvulys Indijoje yra toks šventas, kad jo produktai naudojami burtams, o išgertas šlapimas, tikima, neša laimę ir sėkmę. Tačiau galvijai aukštinami ne tik Indijoje ir ne tik šiais laikais.
Senovės Egipte ypač populiarus buvo jaučio Apio kultas. Žmonės tikėjo, kad gyvulys virto šventu po to, kai ant jo iš dangaus nusileido žaibo blykstė. Manyta, kad į šį jautį iš pradžių buvo įsikūnijęs dievas Ptahas – visatos kūrėjas ir likimo lėmėjas. Vėliau, bėgant metams, buvo tikima, kad jame apsigyveno Ozyris – mirties, pomirtinio pasaulio ir derlingumo dievas. Tačiau vienu metu tik vienas jautis galėjo būti šventas. Jis, be jokios abejonės, turėjo skiriamąsias žymes: juodas veršelis privalėjo turėti baltą deimanto formos dėmę ant kaktos, erelio atvaizdą ant nugaros, gerokai daugiau plaukų ant uodegos ir ženklą po liežuviu.
Jūrų valdovas
Banginis – garbinamas jūrų žinduolis. Vidurio ir Pietų Vietnamo pakrantės zonose jis yra laikomas šventa būtybe, kuri atneša sėkmę ir turtus vietos žvejams. Todėl kreipdamiesi į didįjį žinduolį vietnamiečiai jį vadina „Viešpačiu“. Radę pakrantėje žuvusį banginį, žvejai jo nepalieka pūti. Palaikai palaidojami, o skeletas pasiliekamas garbinti. Legenda pasakoja, kad pirmasis paskutiniosios Vietnamo dinastijos imperatorius už savo gyvybę buvo dėkingas didžiajam žinduoliui. Prasidėjus audrai ir apvirtus laivui, visi nuskendo, o imperatorių išgelbėjo banginis. Suvienijęs šalį išgelbėtas imperatorius šį vandenų gyventoją paskelbė šventu. Šiandien jis yra žinomas kaip Rytų jūros sėkmės ir likimo dievas.
Banginio kultas plačiai paplitęs Japonijos pakrantėse. Sumedžiotiems banginiams netgi yra įrengtos specialios kapinės su memorialiniais akmenimis. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad sumedžiotų banginių įsčiose rasti embrionai būdavo išimami ir palaidojami taip pat pagarbiai, kaip ir žmonės. O jų kaulai renkami ir namo nešami kaip sėkmės ženklas. Kai kurios Aliaskos gentys sumedžiotą banginį padalydavo į gabalus, o į gyvenvietes parsineštą kuprą, pelekus, nosį ar kaulus naudodavo per ritualines apeigas. Vietos gyventojai tikėjo, kad ritualai apsaugo banginio sielą, todėl ji tampa laisva ir gali grįžti į jūrą.
Išaukštintasis ristūnas
Nuo žilos senovės žirgas įvairiose tautose buvo laikomas šventu gyvuliu. Jais žavėjosi senovės graikai (manoma, kad vyriausias jūrų dievas Poseidonas, kuris taip pat yra ir arklių dievas, buvo sumanytas pagal žirgo išvaizdą ir galias), garbino romėnai. Tiek vieni, tiek kiti žirgams statė mauzoliejus, jų atvaizdus kalė monetose, jų vardais vadino miestus. Imperatorius Kaligula savo numylėtinį netgi buvo padaręs Romos senato nariu. Pirmą kartą išvydę ispanų raitelius, Amerikos aborigenai juos palaikė dievais, todėl apdovanojo maistu ir auksu. Dalį šių gėrybių dovanojo ir žirgams, o jų žvengimą priėmė kaip santaikos ženklą.
Senovės germanai tikėjo, kad baltas žirgas turi ypatingų galių, todėl iš namų išvaiko piktąsias dvasias. Kad dievai neužsirūstintų, buvo draudžiama jais jodinėti. Japonai baltą žirgą mylėjo dar labiau – laikė šventyklose ir leisdavo dalyvauti religinėse apeigose. Žirgus aukštino ir mūsų protėviai. Pagonybės laikais tik žyniai galėjo jodinėti šviesaus kailio ristūnais. Tokios spalvos gyvuliai būdavo auginami iki penkerių metų, o po to atiduodami žyniui. Jis gyvulį arba paaukodavo dievams, arba juo jodinėdavo.
Plačiau apie gyvūnijos pasaulio išrinktuosius skaitykite 32-ajame savaitraščio „Ji“ numeryje!
