Dabar jau beveik metus užsiimanti gyvūnų gelbėjimu organizacijoje „Naminukai“, moteris 15min teigia atradusi visapusiškos savirealizacijos kelią, tačiau pripažįsta, jog įsitraukimą į savanorystę paskatino patirti nemenki išbandymai namuose atsiradus trims beglobiams katinams.
Situacija atrodė be išeities
2015 metų rugpjūčio 8 diena buvo viena karščiausių tą vasarą. Motociklais važinėjanti Indrė tą šeštadienį vyko iš varžybų, kai miške pastebėjo paliktus maždaug 5 savaičių amžiaus katės jauniklius.
„Galvojau, gal tik pasirodė, juk miškas, šešėliai, ryškiai šviečia saulė. Tačiau sustojau ir vidury kelio pamačiau gulinčius du kačiukus. Supanikavau, kad jie akli, kadangi jų akys pūliavo – buvo labai graudus vaizdas. Tik vėliau sužinojau, kad šiuos simptomus sukėlė kačių gripas, – prisimena Indrė. – Netrukus išgirdau, kad kažkur šalia kniaukia dar vienas katinas: pradėjau jo ieškoti, maniau, gal čia mama juos kviečia ir bijo ateiti. Pasirodo, ten buvo trečias kačiukas.“
Paradoksalu, jog iki tol visą laiką namuose auginusi šunis ir sakiusi, jog katinai – ne jos gyvūnai, Indrė tuomet nusprendė nepaisyti nepalankių aplinkybių ir į savo namus priglaudė rastus katinus.
„Tuo metu laukiausi 8 mėnesį, o namuose sirgo vienas iš dviejų mūsų šunų, kuriam draugystė su katinais visiškai netiko. Situacija buvo tokia, kad, atrodė, nėra išeičių.
Pamenu, stoviu ir verkdama skambinu į „Naminukų“ prieglaudą, nežinodama, nei kaip elgtis, nei kaip juos prižiūrėti. Gavau visą reikalingą informaciją, buvau nuraminta, kad atsilaisvinus erdvėms prieglaudoje jiems vietos iškart atsiras, o iki to paprašė bent laikinai juos priglausti“, – anot Indrės, tos nakties miške katinai niekaip nebūtų išgyvenę.
Intensyvus gydymas truko pusmetį
Sulaukusi pirmadienio, moteris rastus gyvūnus – du brolius ir sesę – vežė į veterinarijos kliniką. Katinėlių sveikatos būklė buvo labai prasta: kadangi per anksti atskirti nuo motinos, jie neturėjo pilnai išsivysčiusio imuniteto, stipriai sirgo.
„Visi trys man tilpo į delnus. Apgyvendinau juos šalia namų esančiame sodo namelyje ir pradėjau intensyviai gydyti antibiotikais, vitaminais, mityba, priežiūra. Kasdien po tris keturis kartus eidavau jų lankyti, žaisti su jais. Svarsčiau, kur jie gyvens, ar juos kas nors priims, tačiau viduje jutau, kad jie jau – mūsų šeimos nariai.
Žinoma, tų dviprasmiškų situacijų, streso ir ašarų buvo labai daug: namie jau dešimt metų gyvenantis mylimas, sunkiai sergantis gyvūnas, kuriam taip pat didžiulis stresas, kad jo teritorijoje – katinai.
Atrodė, nieko negali padaryti: ir tų gaila, ir tą myli... Tačiau per dvi savaites mirė mūsų šuo, todėl priėmėme sprendimą katinėlius pasilikti“, – Indrės teigimu, per pusmetį katinai persirgo bene visomis ligomis, todėl gydymo išlaidos siekė milžiniškas sumas, tačiau svarbiausia – išgelbėtos gyvybės.
Prisimindama tą laikotarpį, ji išskiria bene įsimintiniausią istoriją, kuomet likus savaitei iki gimdymo, vienam iš kačiukų pasireiškė problemos su inkstais: „Veterinaras kraipė galvą ir sakė nusiteikti blogiausiam, nors tyrimai jokios diagnozės nerodė.
Kasdien rytais veždavom jį į kliniką, o po procedūrų (lašelinių, vaistų, šildymų) parsiveždavau namo. Jam šiek tiek atsigavus, įvyko nelaimė – katinėlis buvo dar per silpnas ir bandydamas nušokti nuo lovos susilaužė koją. Situacija išsirutuliojo taip, kad klinikoje sugipsavus jam koją, parvežus namo, pati išvažiavau į ligoninę gimdyti. Beliko perspėti draugę, kad neišsigąstų atvažiavusi prižiūrėti jų.“
Atsisakė patogaus gyvenimo
Dešimtmetį sėkmingai dirbusi aktyvių pardavimų srityje tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėje valstybėje, Indrė po dekretinių į senąjį darbą nebegrįžo.
„Per tuos metus, gimus kūdikiui, labai daug kas pasikeitė. Katinėliai sustiprėjo, tačiau atsitiktinai (nors, kita vertus, atsitiktinumų nebūna, vieni pastebi, o kiti – ne) kieme pastebėjau sergantį kačiuką. Vėl kreipiausi į prieglaudą pagalbos ir nuvežiau jį į kliniką. Po poros savaičių išsikraustėme į kitus namus, o senuose pradėjo lankytis beglobė katė, kurią taip pat pristačiau į prieglaudą.
Tokie sutapimai sekė vienas po kito, kol susidūriau su stipriausiu išbandymu – radau šešis sunkiai sergančius kačiukus, kurių trys jau buvo užmušti vaikų. Kadangi prieglaudoje nebuvo vietos, nutariau juos globoti savo namuose“, – po šių įvykių, vilnietė teigia nusprendusi oficialiai įsitraukti į savanorystę.
Šiuo metu Indrė taip pat kuria papuošalus, yra motociklininkė, rašo straipsnius, užsiima fotografija, tačiau savanorystė prieglaudoje – jos pagrindinė veikla.
„Ilgainiui palaipsniui atsisakau ir aktyvaus bendravimo su žmonėmis, netgi draugų ratas labai atsisijojo. Man sakydavo: „Tu gal išprotėjai? Turėjai gerą darbą, buvai viena geriausių, o dabar...“. Žodžiu, sulaukdavau įvairiausių epitetų ir supratau, kad su tais žmonėmis man nepakeliui“, – atskleidžia pašnekovė.
Pasak moters, trijų katinėlių atsiradimas namuose ir rūpinimasis užklydusiais beglobiais gyvūnais turėjo teigiamos įtakos visai šeimai: „Džiaugiuosi, jog mano vaikai auga tarp gyvūnų, jų vertybės yra visiškai kitokios. Nesvarbu, kokio dydžio gyvūnas, dukros žino, kaip su juo tinkamai elgtis.
Vyresnioji dukra anksčiau norėjo būti verslininke, turėti savo keksiukų parduotuvę, o dabar jos didžiausia svajonė – studijuoti veterinariją. Taip ir apvertė tie trys katinai mūsų gyvenimą.“
Šokiravo žmonių požiūris
Savanoriaudama prieglaudoje ir įgijusi patirties su beglobiais, Indrė teigia dabar pati raminanti žmones sudėtingomis situacijomis.
„Mano specializacija – gyvūnų gaudymas; vykstu į kritinius atvejus, kai randami sergantys, sužaloti gyvūnai. Vykdome ir PSP („pagauk, sterilizuok, paleisk“) programą, siekdami mažinti laukinių gyvūnų populiaciją: tam tikroje teritorijoje gaudome laukines kates, jas sterilizuojame ir sugrąžiname atgal į jų gyvenamą vietą.
Deja, bet daug kas nesuvokia sterilizacijos svarbos, priešinasi PSP programai, mano, kad čia kišimasis į gamtą. Žmonės daug mieliau aukoja sergantiems katinams nei sterilizacijos programai, tačiau pastaroji yra vienintelis beglobių mažinimo ir skaudžių istorijų sprendimo būdas“, – nurodo Indrė.
Ji patikslina, jog katė per metus gali atsivesti iki 9–10 kačiukų, o laukinių kačių dauginimosi progresija – ypač miestuose – nesuvokiamo dydžio.
Deja, bet daug kas nesuvokia sterilizacijos svarbos, priešinasi PSP programai, mano, kad čia kišimasis į gamtą. Žmonės daug mieliau aukoja sergantiems katinams, nei sterilizacijos programai.
„Problema yra ta, kad žmonėms tie maži kačiukai sukelia daug džiaugsmo, tačiau paaugę tampa ne tokie įdomūs. Ir kai kieme jų prisiveisia apie dvidešimt ir situacija tampa nevaldoma, žmonės pradeda skambinti į prieglaudas.
Tačiau suaugę katinai daug sunkiau adaptuojasi, jiems sunkiau surasti šeimininkus, didžia dalimi tiesiog neįmanoma. Todėl visuomet raginame pranešti vos radus beglobius jauniklius“, – pabrėžia Indrė.
Moteris taip pat pasakoja, kad per šį laikotarpį dirbant su gyvūnais, atsivėrė ir nematytos, tamsios realybės vaizdas: „Visada žinojau, kokio didelio masto problema yra beglobiai gyvūnai, tačiau kas man buvo labai svetima ir nepažįstama, tai žmonių požiūris.
Visuomenėje labai trūksta tolerancijos ir supratimo. Man iki šiol sunku susitaikyti su tuo, kaip yra nevertinami gyvūnai, kad žmogus gali taip lengvai sau leisti atimti kito gyvybę.
Tu sakai žmogui, kad jis bus baudžiamas už vaikų nepriežiūrą, nes jo vaikas žiauriai elgėsi su gyvūnais. O jis ima pulti tave, neva čia benamis, laukinis gyvūnas, jų buvo ir bus.
Žmonės į gatves išmeta be proto daug gyvūnų, ypač sergančių, sužalotų; vis dar įprasta gyvūnų jaunikliais atsikratyti juos skandinant, nuodijant, išmetant į konteinerius.“
Be to, anot Indrės, dažnai klaidingai manoma, kad išmestas iš namų gyvūnas (ypač katė) prisitaikys lauke, tačiau naminiai augintiniai neturi tiek reikalingų įgūdžių išgyventi vieni lauko sąlygose, todėl galiausiai jų laukia toks pats skaudus likimas.
Kiekvieno gyvūno gyvybė – aukso vertės
„Dažnai sakau, kad kai gyvūno gyvybė taps statistika, tada reikėtų baigti šitą darbą. Bet dabar neįsivaizduoju savo gyvenimo be to. Esu įsitikinusi, kad kiekvieno gyvūno gyvybė yra aukso vertės, tai nėra tiesiog skaičius, todėl kiek įmanoma prieglaudoje kovojame už rastų gyvūnų sveikatą ir gerovę“, – sako Indrė.
Visada žinojau, kokio didelio masto problema yra beglobiai gyvūnai, tačiau kas man buvo labai svetima ir nepažįstama, tai – žmonių požiūris.
Kalbėdama apie veiklą prieglaudoje, ji taip pat patikina, jog ne pelno siekiančios gyvūnų globos organizacijos išlaikomos iš rėmėjų ar žmonių aukų, tačiau bene visos susiduria su finansų stygiumi.
„Kiekvieną dieną pradedame nuo nulio: nežinome, ar liksime skoloje, ar ne. Pavyzdžiui, vien katės sterilizacija prieglaudai su nuolaida kainuoja apie 22 eurus, ką jau kalbėti apie gydymą, laikymą klinikos stacionare. Ir nors mūsų komandoje daug idėjų bei entuziazmo, vien savų lėšų neužtenka.
Žinoma, tikrai yra palaikančių, aukojančių žmonių, o kartais tereikia tik šilto komentaro. Bet didžiausia dovana – pamatyti išgelbėtą ir priglaustą gyvūną, gauti žinutę iš naujų jo namų. Kita vertus, daug žmonių taip ir nemato tame prasmės, neva kodėl aš turėčiau duoti kažką kitam“, – pastebi Indrė, pabrėždama, jog labiausiai sąmoningumo norėtųsi iš šalies elito, nes būtent jie labiausiai ir galėtų prisidėti prie pokyčių.
TAIP PAT SKAITYKITE: Seniausios Kauno šašlykinės šeimininkai – apie mafiją, trotilą rūsyje ir gardžiausių šašlykų receptą
Tačiau šiandien ji džiaugiasi, jog už suaukotas žmonių lėšas „Naminukų“ prieglaudai pagaliau pavyko įsigyti sklypą Vilniaus rajone: „Planuojame ir žadame jame statyti jaukaus prieglobsčio kompleksą su atskiromis zonomis šuneliams (sužeistiems, senukams, mažyliams, šeimynoms), žaidimų aikštelėmis, patalpomis, voljerais, zonomis katėms.
Siekiame, kad tai virstų realybe, nes yra labai daug tų, kuriems reikia padėti. Tačiau viskas atsiremia į finansus.“
Pilni namai
Pačios Indrės namuose šiuo metu gyvena ne tik prieš beveik trejus metus rasti katinėliai ir ilgametis šuo, bet ir dar šeši globotiniai.
„Nuolatos turiu globotinių, kurie laikinai apsistoja, kad greičiau adaptuotųsi, pažintų namų jaukumą ir lengviau surastų šeimininkus. Namai įkurti taip, kad visi gyvūnai jaustųsi komfortiškai: šildinti balkonai, speciali įranga, žaidimų vietos.
Kalbant apie katinėlius, jie visi labai unikalūs, tikros namų pažibos. Juokiuosi, kad visada auginau šunis, tai ir katinai užaugo tokie „šuniški“: kaskart grįžus namo pasitinka, gulasi ant nugaros, kad pakasytum pilvus. Šie gyvūnai ir veikla prieglaudoje man kasdien suteikia visišką emocinę, dvasinę pilnatvę“, – reziumuoja Indrė, pridurdama, jog nors kartais dėl žmonių abejingumo nusvyra rankos, tikslas padėti gyvūnams, savanoriai ir šilti bei supratingi žmonės ją visada veda į priekį.
