Dar praėjusią savaitę keliu Tauragė-Žukai važiuojantys žmonės ties Šešuvies tiltu pastebėjo keistą praeivį – ropojantį vėžlį. Stabtelėję paimti neįprasto pakeleivio, nuvežė jį į Lietuvos gyvūnų globėjų draugijos (LGGD) Tauragės skyriaus vadovo Sigito Klymanto sodybą. Tauragiškiams jau gerai žinoma, kad šio vyro sodyboje prieglobstį randa daug pačių įvairiausių gyvūnų, ne tik benamiai ar net išmesti šunys.
„Pagal vėžlio šarvą ir dėmėtumą nustatėme, kad tai dar 1976 metais į Raudonąją knygą įrašytas balinis vėžlys. Kiek man žinoma, juos Kauno zoologijos sode išaugino ir paleido toliau gyventi Dzūkijoje. Kaip toks gyvūnas atsirado pas mus, nežinau. Gal bandė migruoti iš senvagės. Labai nenoriu galvoti, kad kas nors jį laikė terariume ir vėliau nutarė atsikratyti. Vėžlius auginti nėra paprasta“, – pasakojo S.Klymantas.
Rūgalių kaimo sodyboje daug beglobių prižiūrintis gyvūnų mylėtojas vėžlį apgyvendino savo namų tvenkinyje. Pasiteiravus, kaip jis ten laikosi, pašnekovas pasakojo, jog labai greitai pajunta artėjančio žmogaus žingsnius ir skuba slėptis po vandeniu.
Dar šį pirmadienį į Sigito sodybą atkeliavo nusilpusi žvirblinė pelėda. Tai ne pirma pelėda tauragiškio sodyboje, tačiau pirmą kartą teko išvysti tokį įdomų ir retą paukštį iš taip arti.
„Pirmadienį man paskambino ūkininkas iš Sartininkų. Pradėjo pasakoti, kad veža grūdus į sandėlį ir vis tenka baidyti žvirblius, kurių ten būriai skraido, tačiau vienas žvirblis nekilo su visu būriu. Tik arčiau priėjus žmogus suprato, kad čia visai ne žvirblis ir parnešė pelėdžiukę į savo pavėsinę, kur ji praleido visą naktį. Atvežė pas mane. Tai reta paukščių rūšis, žvirblinė pelėda. Suaugusi, tačiau tikslesnį amžių sunku pasakyti“, – tvirtino S.Klymantas.
Dažnai gyvūnus S.Klymanto sodyboje lanko gimnazistas Ignas Laucius. Pelėdomis besidomintis vaikinas jau rūpinosi dviem pas S.Klymantą patekusiais paukščiais. Pirmoji jaunuolio globota pelėda nugyveno kelerius metus. Antroji pelėda buvo kiek sveikesnė, tad pailsėjusi ir gavusi tinkamo ėdesio buvo paleista atgal į laukinę gamtą. Nieko nuostabaus, kad patirties jau turintis Ignas padėjo ir trečiąją retos rūšies pelėdą prižiūrėti. Tačiau šioji pasirodė esanti kur kas silpnesnė ir trečiadienį nugaišo.
„Yra mano sodyboje buvę ir kitų į Raudonąją knygą įrašytų gyvūnų. Pamenu, pirmoji atkeliavo lūšis, kurią gaisrininkai iškėlė iš medžio. Ji galiausiai perkelta gyventi į specialų rezervatą. Buvo dar gulbė giesmininkė ir juodakaklis naras, kuris apskritai negyvena Lietuvoje, o tik praskrenda“, – prisiminė S.Klymantas.
Šiuo metu gyvūnų globėjo sodyboje Rūgalių kaime, be gausybės paties šeimininko augintinių, glaudžiasi beglobiai šunys, kurių dažnas yra dėl senatvės tapęs nebereikalingas buvusiems šeimininkams. Kai kurie benamiai randa kitus namus, o kai kurie taip ir leidžia dienas sodyboje, kur meilės ir priežiūros tikrai netrūksta. Negana paties šeimininko, šunis dažnai pavedžioti, iššukuoti atskuba ir savanoriaujantys vaikai su savo tėveliais.
