Kaip sako gyvūnų prieglaudoje „Lesė“ dešimtmetį savanoriavusi, o dabar čia dirbanti Lina, prašymų priimti į prieglaudą sulaukiama kasdien. Už šunis prieglaudoje atsakinga pašnekovė tvirtina, kad dažniausiai paskambinusieji pasakoja vieną iš dviejų istorijų.
„Skambučių tikrai per daug. [...] Dažniausiai skambina arba patys šeimininkai dėl savo šuns, nes jau rytoj jie išvažiuoja į užsienį, arba situacija būna tokia – mirė senelis ar močiutė, kaime ir liko du nevaldomi, agresyvūs šunys prie būdos. Važinėti pašerti giminaičiai negali – atvažiuokit, paimkit. Įkiša į prieglaudą“, – tvirtina Lina.
Ji svarsto, kad kai kurie žmonės turbūt nesuvokia, kokia vieta yra prieglauda ir kaip joje jaučiasi gyvūnai: „Gal daugelis įsivaizduoja, kad tai viešbutis, kad gyvūnams čia gerai. Aš taip negalėčiau. [...] Kai matau, kaip šuo stresuoja, atsidūręs šioje aplinkoje... Nė už ką savo šuniui to nelinkėčiau. Kažkas sakė – laimingas šuo yra pavargęs šuo. Pas mus jie nepavargę. Jie pamaitinti, pavedžioti, pagydyti, bet žmogaus dėmesio, fizinio krūvio jiems iš tikrųjų yra per mažai.“
Pokalbio metu „Lesėje“ gyveno apie 30 šunų. Du iš jų – lauke įrengtuose voljeruose. Kiti buvo laikomi viduje esančiuose kambariuose, narvuose. Šunis du kartus per dieną vedžioja savanoriai, tačiau tokio dėmesio ir fizinio krūvio, tikina prieglaudos darbuotoja, gyvūnams nepakanka.
„Net pagal šuns nuotaiką matai, kad jam čia liūdna, jis ilgisi namų, – pasakoja Lina. – Esame turėję vieną šunį, atiduotą iš kaimo, nes žmonės kraustėsi į butą ir neturėjo galimybės pasiimti šuns su savimi. Vėliau tie žmonės nusprendė aplankyti atiduotą augintinį. Visi savanoriai verkė, kai šeimininkai įdėjo šunį atgal į narvą. Šuo dvi paras atsisakė valgyti, draskė narvą, iki žaizdų nusidraskė snukį, bandydamas išlįsti pro grotas. Nuo to laiko uždraudėme lankytis šeimininkams, jeigu jie atiduoda šunį į prieglaudą.“
Anot pašnekovės, kačių ir šunų, gyvenančių prieglaudoje, skaičius per pastarąjį dešimtmetį po truputį didėja. Tai lėmė populiarėjanti nauja gyvūnų atidavimo priežastis – emigracija.
„Populiaria priežastimi tapo išvažiavimas į užsienį. Per pastarąją savaitę gavome keturis skambučius, kad žmonės išvažiuoja į užsienį ir todėl neturi kur palikti šuns. Daugėja žmonių, kurie žino, kad yra prieglauda ir ten galima gyvūną „priduoti“. Nesigilinama, iš ko mes gyvename, ar turime vietų, ar neturime“, – sako Lina.
Jos pastebėjimu, nemažai iš besikreipiančių žmonių mano, kad prieglaudos privalo priimti visus gyvūnus. Jei prieglauda atsisako tai daryti, teigia Lina, žmonės ima kone šantažuoti: „Skambina ir visa gerkle rėkia „jūs privalote“. Atsakau, kad mes nieko neprivalome, nes tai visiškai savanoriška organizacija, negaunanti jokio finansavimo iš valstybės. Tada pradeda „groti per sąžinę“ – gerai, aš išmesiu į gavę. Tada tai tampa mano, o ne šeimininko reikalas.“
Linos teigimu, jei žmogus vis dėlto nusprendžia paimti gyvūną iš prieglaudos, jis turi suprasti, kad pirmiausia naujuose namuose gyvūnas turės apsiprasti, išsimiegoti ir priprasti prie paties žmogaus. Būtent žmogus, tvirtina pašnekovė, šiuos gyvūnus išdavė, todėl pasitikėjimas būna sumenkęs.
„Tai gyvūnas, jis jaučia, turi širdį, jausmus. Visi sako – ką jie ten jaučia. Jaučia. Jie labai daug ką jaučia. Turėjome ekskursiją iš vaikų namų. Tai buvo vaikai su protine negalia. Jeigu paprastai, žmonėms užėjus į kambarį, šunys loja, tada nė vienas šuo nesulojo. [...] Aiškinkite, kaip norite, pasakykite, kad šunys nieko nejaučia... Kai suaugę žmonės ateina, dauguma šunų labai agresyviai reaguoja, nes juos ne kas kitas, kaip suaugęs išdavė.“
