„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2017 11 10

Gyvūnų prieglaudų kasdienybė: padėkite, pravažiuodamas mačiau lakstantį šunį!

„Lazdynėliuose vaikšto pasimetusi alkana kalytė. Gal kas pametėt“?, „Prie parduotuvės „Rimi“ Naujoje Vilnioje sužalotas šuo. Galite jam padėti?“, „SOS, ruošiamasi migdyti šunį. Reikalinga pagalba!“ – daugybė panašių pranešimų į gyvūnų globos organizacijas kasdien plaukia telefonu ar atsiduria ant jų sienų socialiniuose tinkluose. Gyvūnų globėjai apgailestauja, kad negali dirbti kaip greitoji pagalba, ragina pačius žmones būti aktyvesnius, o į karantinavimo tarnybas nebežiūrėti kaip į baubą.
Šuo
Šuo / Vilniaus gyvūnų globos namų nuotr.

Prieglaudas užpila pranešimais

„Galiu ranką prie širdies pridėjusi pasakyti, kad savo jėgų netausoju, bet nesu Kalėdų Senelis“, – priekaištaujantiems, kad ne į visus skelbimus efektyviai reaguojama, sako „Tautmilės prieglaudėlės“ šeimininkė Tautmilė Stanevičiūtė.

„Lesės“ nuotr./Tautmilė Stanevičiūtė (pirmame plane)
„Lesės“ nuotr./Tautmilė Stanevičiūtė (pirmame plane)

Į Vilniuje įsikūrusią prieglaudą įvairiais būdais patenka ne tik Vilniaus, bet ir apylinkių ar kitų rajonų bedaliai. Prieglauda kasdien sulaukia 20–40 kreipimųsi vien dėl kačių. Padėti šunims prašoma šiek tiek rečiau.

Pasak T.Stanevičiūtės, už žodžio „prieglauda“ dažnai slepiasi du trys žmonės, kurie tiesiog fiziškai negali visko aprėpti. „Mes turime dvi prieglaudas. Tiesa, Medininkuose dar tik įsikuriame. Ten aš dirbu viena. Kitoje – trys darbuotojai ir savanoriai. Vienas automobilis. Reikia šunis vedžioti, valyti, važinėti į iškvietimus, važiuoti į klinikas. Be abejo, kad ne pas visus nuvažiuojame“, – kasdienybę atskleidžia gyvūnų globėja.

Panašius pagalbos skambučių skaičius įvardija ir Kauno „Lesės“ skyriaus vadovė Eglė Baležentienė. „Per dieną sulaukiu 25–50 skambučių. Daugiausia dėl beglobių kačių, kačiukų, gyvenančių po laiptinėmis, nuodijamų“, – skaičiuoja.

Moteris akcentuoja, kad jų savanoriška organizacija didžiausią dėmesį skiria senų gyvūnų globai. „Daugelį gyvūnų perimame iš karantinavimo tarnybų ir karšiname juos iki mirties“, – sako daugiau nei dešimtmetį gyvūnus globojanti moteris.

„Lesės“ pagalbos galima tikėtis ir tuomet, jei gyvūnas sužeistas ar kenčiantis. Tuo metu pykstantiems, kad ši organizacija nevažiuoja gaudyti po miestą lakstančių sveikų jaunų gyvūnų, moteris tiesiai sako, kad – tai ne jų funkcija.

Daugelį gyvūnų perimame iš karantinavimo tarnybų ir karšiname juos iki mirties.

„Mes fiziškai nepajėgūs to daryti ir to nedarom, nes pas mus gyvena senjorai. Yra specializuotos prieglaudos. Kaune vieni rūpinasi tik katinais, kiti tik šunimis.

Be to, karantinavimo tarnyba turi įrangą, darbuotojus, savanorius. Tai jų darbas, galų gale, už tai jie gauna pinigus. Manau, kad kiekviena organizacija turėtų atlikti savo darbus, kaip jau juos mes pasiskirstę“, – savo nuomonę dėsto E.Baležentienė.

Pagalba – pasidalijimas skelbimu

Kauno „Lesės“ šeimininkė tikina, kad sulaukusi skambučio apie pasimetusį gyvūną, ji visuomet stengiasi paaiškinti ir padėti žmogui. „Vieni bando suprati situaciją, kiti pradeda rėkti, kokia čia organizacija, kokia gyvūnų globa, jei nevažiuoja paimti kiekvieno gatvėje besiblaškančio šuns“, – pasakoja E.Baležentienė. Viskas, ką dažnu atveju dėl gyvūno jos vadovaujama prieglauda gali padaryti: patarti ir paplatinti žinią.

„Facebook“ ekrano nuotr./Skelbimas feisbuke
„Facebook“ ekrano nuotr./Skelbimas feisbuke

Pasidalinti skelbimu – tik tokią pagalbą kartais gali pasiūlyti ir pranešimais atakuojama „Tautmilės prieglaudėlė“. Kartais jų būna ir grasinančių, apeliuojančių į gyvūnų mylėtojų sąžinę.

„Gal žmonės galvoja, kad taip grasindami ir mums, ir visuomenei, pasieks kažkokį rezultatą. Mus kiekvieną dieną visaip bando spausti. Atrodo, jei labiau paspaus, atsiras daugiau galimybių. Bet tik gadina nervus, o galimybių kiek yra, tiek yra. Būna, kad ryte pradedi bijoti kelti ragelį. Jautiesi kaip bombarduojamas“, – prisipažįsta T.Stanevičiūtė.

„Facebook“ ekrano nuotr./Skelbimas feisbuke
„Facebook“ ekrano nuotr./Skelbimas feisbuke

Ji sako, kad kiekvieną kartą turi įvertinti ir tai, ar rastą, iš nesaugios aplinkos imamą gyvūną turės vietos saugiai apgyvendinti. „Čia visą laiką manipuliacija. Jei tu netaisyklingai elgsiesi, gamta išlygins viską. Visiems atrodo, va, narvelyje vienas kačiukas gyvena, kodėl dar mano negali kartu. Negali, nes kartais lygybė gali būti nulis“, – apie gyvūnų riziką užsikrėsti vienas nuo kito kalba T.Stanevičiūtė.

Pranešiau – ir sąžinė rami

T.Stanevičiūtė sako dažnai negalinti padėti ir tiems, kurie į prieglaudą kreipiasi tik norėdami nuraminti savo sąžinę. „Būna ir tokių utopinių skambučių: va, važiuodama troleibusu per langą mačiau šunį. Tikrai neturime atskiro žmogaus, kuris galėtų važiuoti pasižiūrėti pro langą matyto šuns“, – sako moteris.

Tokių skambintojų ji prašo būti pilietiškais ir patiems labiau pasistengti padėti gyvūnui. Vieni tokį prašymą priima kaip natūralų dalyką, kiti – kaip įžeidimą.

Dažnai pagal tokį abstraktų pranešimą nuvažiavę savanoriai nieko neranda arba atvyksta per vėlai. „Būna, kad skambina ir sako: mačiau kažką gulintį, bet negalėjau sustoti, nes labai skubėjau. Prašai įvertinti, ar verta važiuoti, o žmonės net neišlipa iš automobilio. Tu nerviniesi, važiuoji ir randi lavoną. Visi savo laiką skaičiuoja, o kito ne“, – emocijų neslepia gyvūnų globėja.

„Facebook“ ekrano nuotr./Skelbimas feisbuke
„Facebook“ ekrano nuotr./Skelbimas feisbuke

Tiesa, čia pat ji pasidžiaugia, kad daugėja ir sąmoningų žmonių: „Vienas žmogus randa šuniuką ir stato tau sąlygas: aš galiu tą ir tą. O kitas sako: ką nors sugalvosiu, turiu galvą ir rankas.“

Daugiau supratingumo iš žmonių tikisi ir E.Baležentienė. „Jei skambini į savanorišką organizaciją dėl gyvūno, ir pats turi kažkaip prie jo pridėti ir ranką, ir širdį, ne tik pakelti telefono ragelį“, – žmonių sąmoningumo pasigenda ilgametė gyvūnų globėja.

Bendradarbiauja su buvusia „Grinda“

„Tautmilės prieglaudėlės“ šeimininkė sako, kad būna atvejų, kai darbu dalijasi su Vilniaus gyvūnų globos namais, vilniečių iš įpročio vadinama „Grinda“. „Būna, kad jie važiuoja į vieną pusę ir skambina: ar nepadėsi katinui, nes mes nespėsim. Bendradarbiaujame gana žmogiškai“, – sako T.Stanevičiūtė. Ji pastebi, kad ši įmonė kartais yra pranašesnė, nes turi ir specialų transportą, ir įrangą agresyviems gyvūnams gaudyti.

Vilniaus gyvūnų globos namų nuotr./Šuo
Vilniaus gyvūnų globos namų nuotr./Šuo

Vieša paslaptis, kad minimi Vilniaus gyvūnų globos namai nėra ta įstaiga, į kurią vilniečiai žvelgia su tokiu pat pasitikėjimu, kaip į visuomenines organizacijas. Dažną komentarą, kad klaidžiojantis šuo perduotas „Grindai“ socialiniuose tinkluose lydi neigiamos emocijos.

Tuo metu Agnė Stasiūnienė, Vilniaus gyvūnų globos namų vadovė, sako, kad ši įstaiga jau kurį laiką dirba visiškai kitaip: „Prieš aštuonerius metus prasidėję pokyčiai duoda rezultatų: eutanazijas pakeitėme gydymu, pasikeitė darbuotojų požiūris į gyvūnus, o globotinių laikymo laikas prieglaudoje nebėra apibrėžtas, juos laikome tol, kol gyvūnas randa naujus namus.“

TAIP PAT SKAITYKITE: Veisėja R.Babikienė apie japonų akitas: „Tai – tinginių šuo“

Nenorėjo dirbti senais metodais

Prieš dešimt metų „Grindoje“ pradėjusi dirbti jauna gydytoja pasakoja, kad grįžusi po motinystės atostogų vadovams iškėlė ultimatumą: arba keičiasi darbo principai, arba ji išeina iš darbo. Kategoriškas reikalavimas buvo išgirstas.

Vadovė skaičiuoja, kad per pastaruosius trejus metus pas juos buvo užmigdyta 15 beviltiškai sirgusių šunų. „Dėl kiekvieno jų likimo sprendžia speciali komisija, į kurią įeina ir visuomeninių organizacijų atstovai. Migdomi tik tie gyvūnai, kurie yra nepagydomai sergantys, kenčia nuo auglių ar patirtų sužalojimų, pavyzdžiui, po autoįvykių“, – aiškina A.Stasiūnienė. Sugautos benamės katės yra sterilizuojamos ir paleidžiamos atgal į laisvę.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Veterinarijos gydytoja Agnė Stasiūnienė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Veterinarijos gydytoja Agnė Stasiūnienė

Palyginti su kitomis, nuolat perpildytomis įstaigomis, šie namai gali pasigirti ir erdvumu: „Šunims skirti 45 voljerai, tačiau kai kuriuose, didesniuose, gali gyventi ir po kelis. Iš viso iki 56 šunų. Šiandien pas mus gyvena 29 šunys ir 3 katės (benamės katės į šį skaičių neįtrauktos) – visi jie laukia nuolatinių šeimininkų ir gyvens čia tol, kol jų kas nors nepasiims“, – aiškina A.Stasiūnienė ir akcentuoja, kad gyvūnai dovanojami tik įvertinus, ar naujasis šeimininkas turės sąlygas juo pasirūpinti.

Migdomi tik tiek gyvūnai, kurie yra nepagydomai sergantys, kenčia nuo auglių ar patirtų sužalojimų.

Pasak jos, šios įstaigos darbuotojai kasdien dirba pagal gyventojų pranešimus sudarytą maršrutą. Jis gali keistis, jei gaunama informacijos apie agresyvius, pavojų keliančius gyvūnus.

Bet kuriuo atveju, pamačius gatvėje gyvūną be šeimininko, ji ragina vilniečius skambinti telefonu 1355. „Galima skambinti visais atvejais ir bet kuriuo paros metu, reaguojame į visus iškvietimus“, – teigia globos namų vadovė.

Pasitikėjimas pamažu auga

A.Stasiūnienė neslepia: pasitaiko, kad į iškvietimą išvykę darbuotojai neišvengia ir nemalonių incidentų. „Būna atvejų, kai viskas vyksta ne taip, kaip planuota. Štai ir nesena istorija, kuomet fiksuojamu standžiu pavadžiu vestas šuo besiblaškydamas įsikando liežuvį. Nors šuo gyvas ir sveikas laukia, kada galės iškeliauti pas jį norinčią priglausti šeimininkę, visuomenė liko įsitikinusi, kad mūsų darbuotojai jį sužalojo tyčia“, – apgailestauja moteris.

TAIP PAT SKAITYKITE: Nehumanišku elgesiu apkaltinti gyvūnų globėjai ramina: juodasis išdykėlis jaučiasi gerai, pradeda bendrauti

Vilniaus gyvūnų globos namų nuotr. /Šuo Bakas
Vilniaus gyvūnų globos namų nuotr. /Šuo Bakas

Nepaisant to, ji pastebi, kad žmonių pasitikėjimas buvusia „Grinda“ auga. Esą vilniečiai ne tik kviečiasi juos į pagalbą, bet ir noriai bendradarbiauja atvykus: parodo, kur gyvūnas slepiasi, padeda jį sugauti.

Ji džiaugiasi atsiradusiu bendradarbiavimu ir su visuomeninėmis organizacijomis: „Jos mums skuba į pagalbą, kai matome, kad mūsų namai jau tampa perpildyti. Mes jiems padedame, kai nebegali susitvarkyti su agresyviais keturkojais ir savanoriai baiminasi dėl savo saugumo ir sveikatos. Tuomet agresyvius šunis iš organizacijų atsivežame pas save ir bandome juos socializuoti ir galų gale paleisti į mylinčio šeimininko glėbį“, – teigiamus pokyčius vardija Vilniaus gyvūnų gobos namų direktorė, ragindama nebijoti atvykti patiems pasižiūrėti, kaip pas juos gyvena gyvūnai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs