Visa ši istorija prasidėjo maždaug sausio viduryje. Uždaroje „Facebook“ grupėje „Viršuliškės“ viena mergina pasidalijo pastebėjusi rajone vaikštantį pasimetusį Haskio mišrūną be šeimininko, tačiau šuo turėjo antkaklį. Mergina pasidomėjo, ar niekas nežino, kam šis šuo galėtų priklausyti.
Į pasidalinimą dėmesį atkreipė didelė dalis Viršuliškių gyventojų. Ypatingai patys turintys šunis gyventojai pradėjo kalbėti, kad minėtas šuo tikrai pastebėtas ne kartą – jis vaikštinėja, laksto vienas be pavadėlio, o šeimininko nėra.
„Grupėje prasidėjo pokalbis apie tą gyvūną, galiausiai supratome, kad šuo niekam nepriklauso – jis yra išmestas arba pamestas. Susidarė įspūdis, kad jis buvo kažkam nereikalingas, kad kažkas tiesiog atvežė į gatvę ir jį išmetė. Šuo buvo nepaprastai bailus, iš baimės žmogaus jis net artyn neprisileisdavo.
Pradėjome šunį po truputį globoti – nešėme jam maistą, tiksliau – palikdavome ir žiūrėdavome, ar jis tikrai jį suėda, nes šalčiai tuo metu buvo dideli, paliktas maistas galėjo sušalti. Šunelis valgė labai minimaliai, tik dešros dar retkarčiais užvalgydavo, buvo išsekęs ir atrodė labai pavargęs. Kartą eidama 5 val. ryto į darbą aš jį sutikau gulintį ant takelio – termometras tuo metu rodė 15 laipsnių šalčio. Šuo buvo susisukęs ir labai išsigandęs, akys – be proto liūdnos. Buvo skaudu matyti, daviau jam kiek maisto“, – portalui 15min pasakojo Inga, viena šios istorijos dalyvių, nenorėjusi viešinti savo pavardės.
Jos teigimu, grupėje atsirado daug neabejingų žmonių, kurie buvo pasiryžę, kaip tik įmanoma šuneliui pagelbėti. Bendrai buvo nuspręsta šuneliu rūpintis ir tuo pačiu ieškoti jam naujų šeimininkų, kadangi senųjų šeimininkų rasti nepavyko. Kreiptasi buvo ir į gyvūnų globos organizacijas.
„Kai supratome, koks šuo yra bailus ir išgąsdintas, kad galbūt buvo išmestas į gatvę, nusprendėme mes tų jo šeimininkų ir neieškoti. Kažin ar labai geri žmonės jie buvo. Grupėje nusprendėme bandyti jį patys prisijaukinti ir pagauti.
Radome žmonių, kurie laikinai būtų sutikę jį priglausti, jei tik šunelis būtų pagautas. Taip pat kreipėmės į gyvūnų globos organizacijas. Tačiau sugauti šunelį pasirodė užduotis ne iš lengvųjų. Bėda buvo ta, kad šuo nieko neprisileisdavo – bandant prieiti jis susigūždavo ir traukdavosi šalin. Elgdavosi taip, kaip elgiasi gyvūnas, kurį skriaudė. Matėsi, kad žmogaus šis šuo bijo. Šunelis tikrai yra be galo mielas, geras, tačiau yra stipriai užguitas ir bailus, o tokiu jį padarė buvę jo šeimininkai“, – tikino Inga.
Po daugelio nesėkmingų bandymų šunį sugauti neabejingi grupės nariai nusprendė bent pasistengti, kad lauke šuneliui būtų nors truputį šilčiau.
„Konsultavomės su veterinare, gyvūnų globos organizacijomis, kaip tinkamiausiai galime juo pasirūpinti: kokį maistą nešti, kokį guolį padaryti. Vieni buvo nuvežę jam paprastą užklotą, tačiau veterinarė patarė, kad jis greitai sušlaps ir rekomendavo geriau jau nupirkti ir ant sniego jam padėti putplasčio. Kiti dar sumąstė nuvažiuoti į žirgyną ir atvežti šuneliui šieno. Tad guolį paklojome ten kur jis visada ir būdavo – prie miškelio, netoli Lūžių stotelės, tačiau jis vis tiek miegojo ant sniego.
Maždaug apie 10–15 žmonių kasdien pakaitomis jam rytais ir vakarais nešdavo šilto maisto, duodavo atsigerti šilto vandens, kad bent kiek jo organizmui šilčiau būtų. Ir netgi ne visai šalia gyvenantys tai darė. Veterinarė sakė, kad šuneliui labai svarbu sušilti iš vidaus. Taip beveik dvi savaites ir bandėme juo rūpintis ir jį sugauti.
Galiausiai pamatėme, kad dėl šalčių šunelis labai nusilpo. Tarėmės su visomis gyvūnų globos organizacijomis, tačiau visos jos mums sakė, kad neturi įrangos ir galimybių tokį didelį šunį sugauti ir nusivežti. Ne viena organizacija jį būtų priėmusi, bet sąlyga buvo mums patiems jį pagauti, o tai padaryti mums nesisekė. Juk pagalvokite, tai didelis ir labai baikštus šuo.
Todėl nusprendėme kreiptis į Vilniaus gyvūnų globos namus „Grindą“ – ji vienintelė turėjo tam tinkamą įrangą. Jie buvo atvažiavę net keletą kartų, tačiau šunelis be galo gudrus – jis vis nesileisdavo pagaunamas. Galiausiai vieną dieną pati „Grinda“ su mumis susisiekė pasidomėti, ar yra šunelis kur netoliese, ir atvažiavo. Vienai darbuotojai tąkart pagaliau pavyko uždėti jam pavadėlį ir šunelį jie išsivežė.
Ten jis buvo išvežtas ne tam, kad būtų jo atsikratyta, o todėl, kad šuneliui būtinai reikėjo sušilti, mat tuo metu lauke buvo itin dideli šalčiai. Darbuotojai mus patikino, kad šuneliu bus tinkamai pasirūpinta“, – pasakojo Inga.
„Grindoje“ šuo buvo pakrikštytas Vulfo vardu. Anot Ingos, šunelis šiuo metu yra karantinuojamas. „Grindos“ taisyklės reikalauja gatvėje sugautus šunis po to dvi savaites laikyti karantine. Tačiau, anot Ingos, šunelis ir atiduotas „Grindai“ nebuvo paliktas vienas.
„Kasdien vis kas nors paskambiname, pasiklausiame, kaip jis jaučiasi. Šunelis mums labai svarbus, ir nors patys negalime jo priglausti, labai norėtume, kad jis rastų gerus šeimininkus. Bent trys žmonės iš pradžių žadėjo gyvūnu pasirūpinti, tačiau, kai jau jis buvo sugautas, jie dėl vienokių ar kitokių priežasčių tai padaryti atsisakė. Vis tik tai atsakingas sprendimas.
Džiugu, kad Viršuliškėse gyvena neabejingi žmonės, vargšui šuneliui padėjo visas rajonas, tikrai daug žmonių vienaip ar kitaip prisidėjo. Vieni juo rūpindamiesi asmeniškai, kiti tiesiog pasakodami draugams ar pažįstamiems, kad toks šunelis yra ir kad nereikia jo bijoti, kad jam reikia rasti šeimininkus. Ir feisbuke buvo daug pasidalinimų – šunelio istorija tikrai nepaliko abejingų. Sakyčiau, šis atvejis labai suvienijo visą rajoną, mes susipažinome, pradėjome bendrauti ir ieškoti bendrų sprendimų. Turime vieną bendrą tikslą. Tikimės, kad šunelis ras pačius geriausius šeimininkus“, – viliasi Inga.
„Grinda“: šis šunelis – ištisa istorija
15min susisiekus su Vilniaus gyvūnų globos namais „Grinda“ apie šunelio būklę papasakoti sutiko įmonės atstovas Egidijus Steponavičius.
„Šis šunelis – ištisa istorija. Vilniaus gyvūnų globos namai, kurie rūpinasi benamiais gyvūnais Vilniaus mieste, gyventojų pranešimus apie Viršuliškėse be priežiūros lakstantį šunelį gavo ir jo važiavo kelis kartus – sausio 22 d., sausio 23 d., sausio 28 d., tačiau baikštus šunelis neprisileido žmonių. Sausio 28 d. jo vykome net du kartus – ir tik tuomet, kai gyventojai jį įviliojo į šunų vedžiojimui skirtą aikštelę, šunelį pavyko pagauti ir parsivežti į globos namus.
Laikinai suteikėme jam Vulfo vardą ir pratinamės – mes prie jo, jis – prie mūsų. Kiekvieną į Vilniaus gyvūnų globos namus patekusį gyvūną apžiūri veterinarijos gydytojas. Vulfui maždaug 4 metai, šuo kliniškai sveikas, jokių ligų ar smurto požymių nepastebėta, įmitimas normalus. Vulfą paskiepijome kompleksine vakcina ir šiuo metu stebime, ar nepasireikš pasiutligės požymiai.
Šunelis neženklintas, bet buvo su antkakliu. Informacija apie jį skelbiama viešai, tad tikimės, kad dar atsiras ir jo tikrieji šeimininkai. Tikrai sulaukėme nemažai susirūpinusių Viršuliškių gyventojų skambučių, kurie teiraujasi, ar šunelis gyvas ir sveikas. Norime nuraminti, kad Vulfas sveikas ir saugus laukia savo šeimininkų“, – tikino atstovas.
E.Steponavičiaus teigimu, jau yra norinčių Vulfą perimti nuolatinei globai – jei iki vasario 11 d. neatsiras jo senieji šeimininkai ir nepasireikš klinikiniai užkrečiamų ligų požymiai, Vulfas bus perduotas į naujų globėjų rankas.
„Viena mergina sako, kad jos ketinimai rimti. Jei iki vasario 11 d. jos nuomonė nepasikeis (neatsiras senieji šeimininkai ir šunelis bus sveikas) – tuomet, žinoma, Vulfas bus perduotas jai“, – sakė E.Steponavičius.
Paklaustas, kiek įprastai laiko trunka tokiems šuneliams surasti namus, E.Steponavičius tikina, kad istorijų pasitaiko įvairių.
„Mes patys bendradarbiaujame su visuomeninėmis gyvūnų globos organizacijomis, ieškome savo globotiniams naujų šeimininkų ir per juos, ir per socialinius tinklus. Žinome, kad tai nėra paprasta, kad rasti naujus patikimus namus užtrunka.
Štai vienas mūsų augintinis Vėjas pas mus gyveno beveik dvejus metus – šį smarkuolį dar 2016 m. radome Kairėnuose, maždaug po pusmečio jau apsidžiaugėme, kad Vėjas rado naujus namus, tačiau... po mėnesio teko važiuoti jo pasiimti: „Nesutapo charakteriai...“, – atsiprašinėjo šeimininkai. Taip, žinojome, kad Vėjas – ne dovanėlė, kad turi nepalenkiamą charakterį ir žmogų prisileidžia tik iki tam tikros ribos. Vis dėlto nuoširdžiai tikėjome, kad jam tereikia suteikti galimybę. Ir štai po dvejų metų Vėjas pats pasirinko į Vilniaus gyvūnų globos namus atvykusį žmogų ir su juo išsiprašė į naujus namus!
Vėjo istorija – puikus įrodymas, kad tereikia kantrybės, ir kiekvienas šuo ras savo vietą prie atidaus globėjo“, – pasakojo Vilniaus globos namų „Grinda“ atstovas Egidijus Steponavičius.