„Esu girdėjusi pasakymų, kad nėra reikmės pritaikyti viešąsias erdves neįgaliesiems, nes jie jose nesilanko. Tačiau kaip tokie žmonės ateis, jeigu nesijaučia laukiami? Šiandien, kai elektroninė leidinių sistema ir aptarnavimo galimybės peržengė bet kokias sienas ir turi didesnes galimybes atrasti skaitytoją, aš kvėpuoju laisviau. Daug neregių pasaulyje to nesulaukė, o man lemta šia privilegija pasinaudoti“, – pranešime spaudai cituojama moteris.
Skaityti knygas – išsipildžiusi svajonė
Nuo pat vaikystės su regėjimo negalia gyvenanti I.Jokštytė konferencijoje pasakojo, kad knygas vaikystėje ji pažindavo iš kvapo, o skaityti buvo svajonė.
„Augau apsupta kvepiančių knygų ir tikėjausi, kad kada nors jas visas galėsiu perskaityti. Įsivaizduodavau, kokia poza sėdėsiu skaitydama, kokias knygas rinksiuosi, laukiau to meto, kai pradėsiu skaityti. Visada buvo tik viena biblioteka ir viena mokykla, kurios buvo pritaikytos mano poreikiams, todėl maniau, kad visur kitur nesu laukiama.
Galiu pasakyti, kad šiandien taip nebesijaučiu. Išmokus skaityti, prie Brailio rašto man reikėjo laiko priprasti, tačiau galiausiai su juo susidraugavau ir dabar galiu perskaityti kiekvieną norimą literatūros kūrinį. Manau, kad ne tik viską galintys, bet ir negalią turintys žmonės turėtų būti supratingesni vieni kitiems ir atsikratyti nežinojimo baimės. Jos atsikratę galėsime sukurti ne tik bibliotekas visiems, bet ir daug kitų dalykų visiems“, – mintimis dalijosi I.Jokštytė.
Būti neįgaliam nebūtinai reiškia ko nors negalėti
Konferencijos dalyvius sujaudino ir pasidalyta judėjimo negalią turinčio filosofo Mariaus Markucko istorija: „Prieš kelerius metus gavau laišką iš Oksfordo universiteto su kvietimu atvykti ir sudalyvauti jo rengiamoje konferencijoje.
Šis kvietimas mane labai nudžiugino, tačiau natūraliai kilo klausimas, ar universiteto patalpos pritaikytos fizinę negalią turintiems asmenims. Iš universiteto sulaukiau štai tokio atsakymo: mūsų patalpos yra pritaikytos visokio galėjimo žmonėms. Sulaukęs tokio atsakymo pasijutau išties laukiamas“, – prisiminė filosofas.
Marius pasakojo, kad Oksfordo universiteto konferencijoje tąkart skaitė pranešimą, parengtą gimtojo Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Būtent ši biblioteka filosofui buvo pirmoji, atvėrusi duris. Anot M.Markucko, svarbiausia yra noras padėti kitam žmogui – būtent šia savybe pasižymėjo minėtos bibliotekos darbuotojai ir jo apsilankymus pavertė įsimintina patirtimi.
Skaitymo sutrikimas įkvėpė padėti kitiems
Mokymosi ypatumų centro „Labirintas“ įkūrėjas Darius Blažinskas atskleidė, kad padėti kitiems jį paskatino paties turimas rašymo ir skaitymo sutrikimas, lydintis jį nuo vaikystės. Dariaus noras – padėti disleksiją turintiems vaikams Lietuvoje gyventi normalų, o ne susiaurintą gyvenimą.
„Didžiausias iššūkis mano gyvenime buvo mokykla. Nuo pat pirmųjų klasių jaučiau, kad esu kitoks negu dauguma vaikų, tačiau nežinojau, kas yra ne taip. Man sunkiai sekėsi rašyti, skaityti, tikrai nebuvau pagyrų iš mokytojų sulaukdavęs vaikas. Visą laiką mane lydėjo didelė skaitymo spraga – kadangi labai sunkiai sekėsi suprasti knygų tekstus, skaitydavau tik tai, ko reikėjo mokslams ir darbui. Gimus sūnui mano istorija pasikartojo – pradėjus lankyti mokyklą, jam buvo nustatytas disleksijos sutrikimas. Tai man atvėrė akis ir supratau, kad esu normalus žmogus, tiesiog kartais nesuprantu vienu ar kitu būdu pateiktos informacijos“, – savo istoriją pasakojo Darius.
D.Blažinskas sakė, kad Lietuvoje jau yra didelių pokyčių – disleksija nustatoma gana anksti ir yra būdų padėti šį sutrikimą turintiems žmonėms.
„Vaikų, turinčių šį skaitymo ir rašymo sutrikimą, visoje Lietuvoje yra apie 30 tūkst.
Didžiuojuosi Lietuvos aklųjų bibliotekos veikla – tai padeda skleisti žinią, kad informaciją galima pateikti ne tik raštu, bet ir garsu ar kitais būdais. Manau, kad tai padeda paneigti įsišaknijusį stereotipą, jog jeigu neskaitai, esi kvailas. Juk į tikslą veda skirtingi keliai“, – mintimis dalijosi jis.
Didesnės įtraukties sieks pasirašę manifestą
Lietuvos bibliotekų bendruomenė yra pasirengusi keisti požiūrį, kad bibliotekos – ne vieta negalią turintiems žmonėms, ir įrodyti priešingai – praėjusią savaitę vykusiame renginyje „Biblioteka visiems. Konferencija+“ Lietuvos bibliotekininkai manifestu įsipareigojo siekti didesnės negalią turinčių žmonių įtraukties bei socializacijos.
Biblioteką, kuria galėtų naudotis daugiau žmonių, bus siekiama kurti laikantis manifeste numatytų žingsnių. Pokyčiai siekiant didinti bibliotekų prieinamumą prasidėjo jau prieš penkerius metus – per šį laiką įgyvendinta nemažai iniciatyvų ir sukurta naujų paslaugų, padedančių prisitaikyti prie kiekvieno žmogaus poreikių.
Susipažinti su manifestu galima čia.
