Pakako, kad jis adaptuotas pagal labai pasisekusią knygą. Trilerį romaną aš taip pat skaičiau. Įtempta, mįslinga ir su velnioniškai geru siužeto vingiu knyga. Tas pats vingis yra ir šiame filme. Tas pats ir pavadinimas. Ta pati ir istorija, na, kokius… du trečdalius.
O kaip visa kita? Kodėl šį filmą laikau trenktu? Kas čia išvis per kinas?
Šiuo metu turbūt susidarėte įspūdį, kad šis įžūlus filmas man labai nepatiko, jog prodiuseriai padarė klaidą, paremdami šitą „snobo naktį“. Ir jaučiuosi pyktelėjęs, turėdamas apžvelgti šį dviejų valandų filosofinį blevyzgojimą, už kurį man niekas negrąžins to prarasto laiko. Bet aš jums turiu ir savo netikėtą siužeto vingį – filmas man žiauriai patiko! Taip stipriai patiko, jog net neįsivaizduoju, kaip filmo režisierius Charlie Kaufmanas išdrįso tai pasiūlyti tiems jau minėtiems šulams.
Ch.Kaufmanas yra nuoširdus vyrukas, praeityje parašęs keletą nerealių scenarijų filmams. Lažinuosi, kad daugumą jų esate matę per mūsų nemokamus televizijos kanalus: „Būti Džonu Malkovičiumi“, „Jausmų galia“, „Adaptacija“. Susirinko keletą „Oskaro“ nominacijų, vieną net laimėjo. Po to pabandė ne tik rašyti, bet ir režisuoti savo filmą „Sinekdocha, Niujorkas“.
Kaip jam tai sekėsi? Pasakysiu taip: filmo metu žliumbiau kaip per „Titaniką“. Bet tuo pačiu jis išsikasė sau duobę: filmas toks nuostolingas, jog daugiau niekas nebenori jo remti. Autorius buvo priverstas kitam savo filmui pinigų prašyti gerbėjų. Žodžiu, eilinė istorija, kaip noras sukurti kažką naujo priveda prie bankroto. Kinas gali būti negailestingas.
Taigi, Ch.Kaufmanas nusprendžia, kad nori kurti toliau. Bet kaip? Jo pavardė asocijuojasi su antstoliais. Ogi susiranda romaną, kuris patinka publikai. Kam nepatinka šiurpi ir gudri istorija, kur niekas nėra taip, kaip atrodo? Adaptuoja ją. Į paskutines 10 minučių įdeda daugiau „WTF“, nei telpa mano naršyklės istorijoje. Juk niekas šiais laikais nebeskaito scenarijų. Šiais laikais filmai, adaptuoti pagal sėkmingas knygas, yra aukso puodas. Visa kita – istorija. Juokai juokais, bet nenustebčiau, jog taip ir buvo.
Galbūt skaitytojui kilo klausimas: o kodėl man patiko šis filmas? Matote, visi aštrūs komentarai, kuriais jį iki šiol apibūdinau, iš tiesų yra komplimentai. Filmas eina ties beprotybės riba. Nejaukumas tvyro ore. Aplinka verčia gūžtis. Veikėjų pokalbiai glumina. Juk tai gali būti ir filmo privalumai, tiesa?
Beje, nepaminėjau, kad filmas dar ir apie santykius. Būtinai turiu tai pabrėžti. Nepaisant jau filmą mačiusių skaitytojų, kurie mane įtikinės, kad čia visai ne apie santykius. Apie santykius, dar ir kokius. Prakeikta odė meilei! Tuo man šis filmas ir patinka. Gali jį žiūrėti taip, kaip nori.
Nori santykių melodramos – žinoma, še, imk. Nori įtempto trilerio – puiku, imk su kaupu. Nori dramos apie tėvų ir vaikų santykius, meilę, laiką ir mirtį – imk, imk, imk. Nori kritiško socialinio komentaro apie visuomenę ir žmogiškumą – imk. Nors ne, geriau pastarojo neimk, nes tada tikrai nenorėsi pamatyti kito režisieriaus filmo. Vargšas turės vėl išdarinėti triukus „Patreono“ skersgatviuose tam, kad finansuotų savo kitą projektą.
O jeigu jau visai rimtai, tai išties džiaugiuosi, kad šis filmas gavo tą prakeiktą finansavimą. „Netflix“ ir panašios platformos yra keistos vietos, kur dėl įvairovės, susipina tyras menas ir purvini pinigai. Ir gerai, jeigu tai reiškia, kad iš dešimties finansuotų filmų vienas bus solidi „devynkė“, kaip kad yra šis filmas, laikysiu tai didžiu laimėjimu.
Išlikime atviri kitokiam kinui!
