Jei kažkam atrodo, kad dabarties mokslininkai taip išsidirbinėja, skubame nuraminti – hibridiniai augalai buvo kuriami jau XVII amžiuje. Apskritai selekcijos istorija siekia neolito laikus, kai žmonėms jau reikėjo atrinkti, kokios sėklos bus pačios geriausios pavasario sėjai. Tik anksčiau, aišku, niekas per daug nesitikėjo, kad toks paprastas metodas gali pakeisti augalijos pasaulį į žmogui palankią pusę. Atrinktos sėklos kiekvieną kartą duodavo vis geresnį derlių ir iki XVI a. tuo buvo tenkinamasi.
1694 m. vokiečių biologas R. Kamerarijus viešai paskleidė savo idėją kryžminti skirtingas augalų veisles. Po 23-ejų metų vienas anglų sodininkas šią mokslininko mintį realizavo – jis išvedė hibridinius gvazdikus.
Vienas iš hibridinių augalų auginimo pradininkų buvo rusų mokslininkas Ivanas Mičiurinas, kuris vietos augalus kryžmino su egzotiškesniais ir išvedė naujų uogų, vaisių veislių. Jos puikiai prisitaikė prie šaltesnio klimato ir, svarbiausia, savo gerosiomis savybėmis nė kiek nenusileido „giminaičiams“ iš šiltųjų kraštų.
Citrusų revoliucija
Pagrindinis mokslininkų uždavinys buvo ne sukurti itin egzotiškus vaisius, bet kovoti su jų ligomis ir stengtis pagerinti jų kokybę. Kartais tokie eksperimentai baigdavosi netikėtai: sukurtas hibridinis vaisius gerokai skirdavosi nuo originalo ne tik skoniu, bet ir išvaizda.
Pirmosios hibridinių vaisių kūrimo programos XIX a. buvo diegiamos Italijoje, nes kenkėjai sunaikino visas šios šalies citrusų plantacijas. Maždaug tuo pačiu metu Floridoje netikėtos šalnos nušlavė beveik visą apelsinų ir citrinų derlių. Norėdami apsisaugoti nuo panašių netikėtumų, selekcininkai suskato kurti hibridus. Būtent tada atsirado „pagerintos“ mandarinų veislės: klementinai, mineolos, karališkieji mandarinai.
► Mandarinai
Mandarinai žinomi jau 3000 metų. XIX a. į Europą jie atvežti iš Kinijos. Nuo tada selekcininkai šiam vaisiui neduoda ramybės: jis tapo pagrindu sukurti tiek hibridų, kad net sunku juos visus išvardyti.
 |
| Fotolia nuotr./Tanžerinai |
♦ Bene labiausiai paplitusi rūšis gautà sukryžminus mandariną ir kartųjį apelsiną. Sukryžminimo rezultatas – saldusis mandarinas (tanžerinas). Šis vaisius pavadintas Maroko uosto Tanžero garbei, kuris dar visai neseniai buvo laikomas pagrindiniu mandarinų eksporto tašku. Saldžiuosius mandarinus lengva atskirti pagal dydį ir storą bei minkštą ryškiai oranžinę žievelę, kuri itin lengvai nusilupa ir skleidžia aštresnį nei mandarinų kvapą.
♦ Klementinai išvesti kryžminant kelias mandarinų veisles su karčiaisiais apelsinais. Maži kvapūs vaisiai plona žievele pavadinti jų kūrėjo vardu – tai buvo prancūzas misionierius Clementas Rodieras.
♦ Karališkasis mandarinas (tangoras) – tai apelsino, mandarino ir saldžiojo mandarino hibridas. Tai šiek tiek priplotas raudonai oranžinis apelsinas su stora porėta žievele.
♦ Iš mineolos, saldžiojo mandarino ir greipfruto hibrido „gimė“ stambus, saldus ir sultingas kriaušės formos vaisius.
♦ Kvapusis mandarinas (juzu) – dar vienas hibridinis mandarino „palikuonis“, kurį budistų vienuoliai į Japoniją atvežė maždaug prieš 2500 metų. Nuo tada jis, kaip ir sakura, tapo vienu iš Japonijos simbolių. Kvapieji mandarinai savo forma primena mandariną, bet geltona jų žievelė panašesnė į citrinos, tik ne tokia glotni. Šių vaisių eterinis aliejus populiarus parfumerijos pramonėje, o iš jų sulčių gaminami įvairūs padažai ir gėrimai. Kvapieji mandarinai netgi naudojami vonios malonumams: japonai tvirtina, kad tokia procedūra ne tik puoselėja odą, bet ir nugina blogąsias dvasias.
► Apelsinai
Egzistuoja daugybė jų rūšių, bet dauguma jų – ne hibridinės. Pats populiariausias hibridas – greipfrutas, kuris 1750 m. buvo aptiktas Barbadose. Įdomiausia, kad tai – ne selekcininkų darbas. Taip pasidarbavo pati gamta, natūraliai sukryžminusi apelsiną ir didįjį greipfrutą (nors dėl to mokslininkai vis dar diskutuoja). Šis pavadinimas ne veltui giminingas vynuogėms (anglų k. Grapefruit ir Grape), nes vaisiai auga kekėmis. Kaip ir visi citrusai, greipfrutai labai naudingi, be to, jie greitina medžiagų apykaitą, todėl vertinami besilaikančiųjų dietos.
 |
| Shutterstock nuotr./Apelsinai |
► Persikai, abrikosai ir slyvos
Daugelio mėgstami nektarinai – ne persiko ir slyvos hibridai, o persikų lygia odele rūšis. Bet yra ir persikų hibridų.
 |
| Fotolia nuotr./Nektarinai |
♦ Pičerinai – gana nauja veislė, gauta sukryžminus persiką ir nektariną. Tai didelis vaisius lygia odele, skoniu primenantis abu savo „tėvus“.
♦ Mangų nektarinai, nepaisant pavadinimo, išvesti sukryžminus dviejų rūšių nektarinus, turinčius šviesų minkštimą. Skoniu jie primena mangus.
♦ Nektakotumai – nektarino, abrikoso ir slyvos hibridas. Atrodo kaip stambus nektarinas, tik šiek tiek tamsesnis. Skonį sunku aprašyti – reikia paragauti!
► Obuoliai
Hibridų čia tikra gausybė, bet yra tokių, kurie tikrai stebina. Šveicarų sodininkas Markusas Kobeltas daugiau kaip 20 metų dirbo norėdamas sukryžminti obuolį su... pomidoru. Rezultatas pranoko lūkesčius: aviečių spalvos vaisiai tiesiog užburia savo išvaizda. Ne veltui jie buvo pavadinti Red Love. „Meilės vaisiai“ ne tik gražūs, bet ir labai skanūs, o obelys fantastiškai žydi ir primena sakuras. Jau dabar galima įsigyti šių stebuklingų sodinukų.
 |
| Fotolia nuotr./Obuoliai |
