Klasikai – taip, sunkiajam metalui – ne
Tyrimais nustatyta, kad augalai gana sentimentalūs – kone labiausiai jiems patinka indiška muzika; stiebai tiesiog tiesiasi garsiakalbių link, kai ją girdi.
Ne mažiau tarp augalų populiari klasika, tarkime, J. S. Bacho kūriniai vargonams... O štai roko muzikos gerbėjų, juolab sunkiojo metalo, tarp šios kategorijos „klausytojų“ nėra – daigai skursta, lapai traukiasi, o ūgliai svyra kiton pusėn. Be to, šiuo atveju augalai pasidaro reiklesni laistymui.
Daugiau nei prieš trisdešimt metų į Gineso rekordų knygą buvo įrašyta amerikiečių fermerio Dano Karlsono pavardė – jis išaugino net 180 cm aukščio purpurinę pasiflorą, kuri įprastai siekia vos pusmetrį. Kokia auginimo paslaptis? Ogi J. S. Bacho ir A. Vivaldžio muzika, kurios fermeris augalui leisdavo paklausyti kas dieną. Be to, kūrinius parinkdavo ne bet kokius – tik atliekamus smuiku. Dar šis fermeris eksperimentavo, naudodamas muziką su garsais, primenančiais paukščių balsus.
Kai tokia augalų reakcija į muziką buvo nustatyta, Kanadoje kukurūzų augintojai laukuose įtaisė daugybę garsiakalbių, iš kurių pavasariais sklisdavo klasikinė muzika...
Jau mūsų dienomis amerikiečių tyrėjas D. Milsteinas išleido įrašų plokštelę „Muzika, skirta augalams auginti.“ Muziką reikia leisti po pusvalandį kas dieną, sakoma, derlius padidėja kone dešimčia procentų. Be to, pasėliai ypač neabejingi 5 kHz garsams, augalų atsakas – beveik dvigubai didesnis derlius.
Regėjimo receptorius
Augalai ne tik girdi. Daugybė tyrimų, atliktų įvairiose pasaulio laboratorijose, patvirtino: augalai – tai sudėtingi organizmai, turintys atmintį, raumenis, nervus ir klausą. Jie kenčia nuo peršalimo, blogo virškinimo ir netgi nuobodžiauja. Be to, augalai, galima sakyti, mato.
Grupei Tiubingeno universiteto mokslininkų kukurūzo ūglio galiuke pavyko rasti receptorių, analogišką žmogaus akies baltymui, kuris sugeria saulės šviesą. Būtent šios ”akies“ dėka augalai sugeba orientuotis į saulę. Jei ūglio galiuką uždengsi, augalas apaks ir nebesigręš į šviesą. Tokių receptorių yra ir kitų augalų viršūnėlėse.
Augalai įsimena blogus žmones
1966 m. Cleve‘as Backsteris prie augalo prijungė melo detektorių – norėdamas pasauliui įrodyti, kad egzistuoja biokomunikacija. Vienas jo padėjėjas ėmėsi kankintojo vaidmens, kitas – gydytojo. Pirmasis degino, laužė lapus, šakas, antrasis sužalojimus gydė, laistė dirvą, kalbėjo švelnius žodžius. Galiausiai augalas pradėjo žmones atpažinti ir skirti. Kai į kambarį įeidavo piktadarys, prietaisas fiksuodavo elektroninių impulsų šuolį – augalas tarytum krūptelėdavo, o kai tik į kambarį įeidavo gerasis, augalas nurimdavo, jo elektroninių impulsų aktyvumas sumažėdavo.
Be to, augalas reaguodavo net į tyrėjų mintis – kai tik žmogus pagalvodavo, kad tuoj degins lapus, poligrafinės mašinos užrašoma linija staiga šoktelėdavo. Vadinasi, augalai gali gaudyti elektromagnetinius impulsus ir net suprasti mūsų mintis.
Daugumos žmonių šie C. Backsterio tyrimai neįtikino. Tačiau pastaraisiais metais atlikti daugelio kitų šalių mokslininkų tyrimai patvirtino rezultatus. Tarkime, anglų biologo L. Voltono bandymai taip pat parodė, kad augalai geba atsiminti savo skriaudikus. Viename savo eksperimente L. Voltonas savo asistentui pasiūlė sulaužyti vieną iš dviejų vienodų augalų, pastatytų kambaryje. Prie sveiko augalo prijungė elektroninį įtaisą. Po to į kambarį iš eilės įeidavo visi šio eksperimento dalyviai. Kai tik įėjo „žudikas“, prietaiso rodyklė staiga nukrypo – augalas tarsi krūptelėjo iš baimės.
Vokiečių mokslininkai sukūrė įtaisą, kurio dėka galima girdėti, kaip augalai reiškia savo emocijas. Patirdami stresą jie aktyviai išskiria etileno dujas. Prietaisas skleidžia skirtingus garsus priklausomai nuo šių dujų koncentracijos. Žurnalistai, dalyvavę prietaiso pristatyme, pasakojo, kad kai orchidėjai būdavo nutraukiamas lapelis, iš garsiakalbių girdėdavosi, kaip ji bemaž cypia iš skausmo...
Pavyduoliai kaktusai
Augalai sugeba ir mylėti žmones. Vienoje laboratorijoje, kurioje buvo tiriamos augalų savybės, dirbo mergina, kurią įsimylėjo... kaktusas. Kai tik ji įeidavo į kambarį, augalėlis išgyvendavo emocinį blyksnį. Jei mergina prieidavo prie fikuso, prie kaktuso prijungto prietaiso ekrane sinusoidė imdavo drebėti. Panašiai kaktusas reagavo ir į merginos flirtą su kolega.
Mokslinėje literatūroje galima rasti dar vieną panašų atvejį: amerikietis P. Sovet iš Naujojo Džersio prijungė kaktusą prie melo detektoriaus ir labai jis nustebo sužinojęs, kad augalas... jo pavyduliauja moteriai, pas kurią šeimininkas reguliariai lankydavosi. Kaskart, kai tik vyriškis susiruošdavo į pasimatymą su savo mylimąja, kaktusas siaubingai išgyvendavo. Gerai, kad kaktusas nebuvo jautrioji mimoza, nes būtų galėjęs savo pro duris išeinančiu šeimininku manipuliuoti. Minėtoji gėlė, pajutusi grėsmę, moka nuvysti – apsimesti mirusia… Kai tik pavojus praeina, jis vėl atgauna buvusią formą.
Jie skaito mūsų mintis
Kai amerikiečių psichiatras Aristide‘as Eseris su fiziku Thomasu Etheriu apklausė vieną moterį, šalia stovėjo prie melo detektoriaus prijungtas filodendras. Paaiškėjo, kad augalas neklysdamas atpažindavo, kada kaltinamoji meluodavo, o kada sakydavo tiesą.
Taigi jei norime, kad augalai namuose gerai augtų, turime ne tik jais tinkamai rūpintis, kartas nuo karto tarti švelnų žodį, bet ir šiukštu nekalbėti apie juos blogai, net kai esame už jūrų marių – pasak kai kurių tyrėjų, augalai mūsų mintis gali perskaityti iš labai toli. Keli tūkstančiai kilometrų augalams, matyt, yra vieni juokai, mat mokslininkų įrodyta, kad augalai geba priimti impulsus net iš kosmoso. Viskas, kas šioje žemėje gyva, tarpusavyje yra susiję ir sudaro subalansuotą visumą. Ne vienas mokslininkas, atlikęs daugybę tyrimų, akivaizdžiai įrodė, kad augalų sėja, sodinimas, priežiūra net labai susiję su Mėnulio padėtimi zodiake.
Vokiečių mokslininkė Maria Tun ridikėlius, morkas ir kitas daržoves kasmet sėdavo diena iš dienos ir įsitikino, kad augalai, pasėti, kai Mėnulis būna vandens Vėžio, Skorpiono, Žuvų ženkluose, užaugina gerus lapus, kai Avine, Liūte, Šaulyje – gerus vaisius, kai Dvyniuose, Svarstyklėse, Vandenyje – žiedus, o kai atsiduria Jautyje, Mergelėje ir Ožiaragyje – šaknis. Galima tuo ir netikėti, tačiau dažnas daržininkas, atėjus sėjos metui, žvelgia į Mėnulio kalendorių.
Kolektyvinė savigyna
Pietų Afrikos zoologai, tyrinėdami žirafas ir antilopes, padarė išvadą, kad kai kurie augalai dalijasi informacija. Mokslininkai įrodė, kad akacijos išskiria daugiau metileno, kai gyvybiškai svarbu perduoti žinią – tarkim, kai artinasi pavojingas žvėris. Buvo pastebėta, kad žirafos gana išrankios ėdesiui, skabo tik atskirai viena nuo kitos augančias akacijas. O antilopės ėda viską iš eilės, todėl neretai žūva nuo apsinuodijimo. Kodėl? Po tyrimų paaiškėjo, kad apgraužtas augalas į orą išskiria etileno dujų, informuodamos apie pavojų aplinkinius giminingus augalus. Tada perspėtų akacijų lapai pradeda gaminti nuodus – taniną, ardantį gyvūnų kepenis. Kas tai, jei ne kolektyvinė savigyna? Analogiški rezultatai buvo gauti tiriant ir kukurūzus, bruknes, kai kuriuos kitus augalus.
Ir dar vienas kolektyvinės savigynos pavyzdys. Virusu užkrėstas tabakas per lapus išskiria metilsalicilatą. Ši medžiaga oru juda šalia esančio augalo link, ten virsta salicilo rūgštimi, sukuriančia apsaugą nuo virusų.
Be to, augalai moka simuliuoti, kad yra apnikti kenkėjų, šito jiems reikia tam, kad nebūtų suėsti. Izraelio ekologai neseniai aptiko net šešis tokius augalus su keistais dariniais, primenančiais kiminus, skruzdes, amarus... Kai kurios imitacijos tokios puikios, kad net žmogų gali suklaidinti. Vabzdžiams, kurie ieško maisto ar vietos padėti kiaušiniams tokie „kenkėjai“ gali tapti ženklu, kad šis augalas jau užimtas. Netikri kenkėjai atbaido ir stambius žoliaėdžius, tarkime, elnius – augalas atrodo sergantis, netinkamas ėsti ar tiesiog neskanus…
