Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2012 07 13

Įdomu žinoti: lietuviškų vestuvių papročiai

Sutikite, vestuvės – viena gražiausių gyvenimo švenčių. Nors šiandien šiai dienai ruošiamės ir ją švenčiame panašiai kaip visa Europa, tačiau mums, lietuviams, ne pro šalį pasidomėti ir senaisiais lietuviškais vestuvių papročiais. Gal rasite, ką nors naudinga, įdomaus ar bent nusišypsosite.
Tetralizuoto koncerto „Lietuvininkų vestuvės“ fragmentas
Tetralizuoto koncerto „Lietuvininkų vestuvės“ fragmentas / etnovestuves.lt nuotr.

Šiandien vestuves kelti įprasta vėlyvą pavasarį arba vasarą, o štai senovėje lietuviai dažniau tuokdavosi rudenį – spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje. Iš pirmo žvilgsnio šis paprotys gali pasirodyti keistas ir visai nelogiškas: juk šalta, šlapia, tamsu ir liūdna. Kita vertus, nėra ko stebėtis, nes senovės lietuviai vestuves suprato panašiai kaip laidotuves. Juk ištekėdama mergina netenka savo senojo gyvenimo: statuso, pavardės, tėvų namų. Po vestuvių mergina tampa „kita“ – suaugusia moterimi, kuri oficialiai priimama į brandžių moterų bendruomenę. Taigi įvairūs apraudojimai per mergvakarį buvo ne šiaip sau rengiami. Įdomu tai, kad norėdamos parodyti savo naują statusą lietuvės (kaip ir moterys, išpažįstančios islamo religiją) dengdavo plaukus nuometais, kykais ar bent kepurėmis ir viešoje vietoje stengdavosi jų nenusiimti. Taip ir atsirado iki šiol vyresnių Lietuvos moterų nešiojamos skarelės.

Taip pat numiręs žmogus palieka žemiškąjį gyvenimą ir iškeliauja į dangų pradėti naujojo. Krikščioniškas tikėjimas pomirtiniu, amžinuoju gyvenimu buvo taip giliai įsišaknijęs lietuvių sąmonėje, kad šiuos du, kiekvieno žmogaus gyvenime ypač svarbius įvykius jie laikė lygiaverčiais.

Ko raudi, mergele?

Lyg ruošdamasi anapilin prieš pat vestuves mergina verkdama turėdavo apeiti visus kaimynus ir atsiprašyti už tai, ką bloga padariusi. Raudodama ji atsisveikindavo su savo draugėmis, gėlių darželiu, namų duona. Jos liūdesys buvo visiškai natūralus. Juk net ir šiandien jaunosios pravirksta savo tėčių vedamos prie altoriaus, o tais laikais ištekėdama mergina puikiai žinojo, kad nuo šiol jai teks gyventi vyro namuose. Dažnai jie būdavo kitame kaime ar net kitame Lietuvos gale. Automobiliais niekas nevažinėjo, o su vežimu kasdieną šimtų kilometrų neįveiksi. Tai reiškė, kad ji į namus sugrįš ir savo šeimą matys vos kelis kartus per metus. Dažniausiai per didžiąsias šventes: Kalėdas, Velykas ar gimus vaikeliui.

Vestuvių rytą jaunosios namuose raudodavo visos moterys: mama, seserys, draugės. Būdavo dainuojamos graudžios dainos apie seselės netektį, paskutinįjį jaunos mergelės rytą. Įdomu tai, kad pagal senovės lietuvių papročius mirus netekėjusiai jaunai merginai, ji būdavo laidojama su balta suknele ir sakoma, jog išteka už karaliaus Žalčio (kaip pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ – aut. past.). O jaunamartės dar ir šiandien per vestuves rengiasi baltą suknelę, kuri, anot senųjų lietuvių pasaulėžiūros, simbolizuoja ne tik nekaltybę, bet ir mirtį.

Dovanoju tau batus – būki mano žmona!

Romantiški pasipiršimai ant jūros kranto leidžiantis saulei – iš Amerikos atkeliavęs paprotys. Lietuvoje senais laikais jaunuosius supiršdavo piršlys. Sutartą dieną jis pakinkydavo geriausius arklius, papuošdavo vežimą, į kišenę įsidėdavo butelaitį tauraus lietuviško gėrimo ir kartu su jaunikiu atbildėdavo pas nužiūrėtąją mergelę į namus. Šis apsilankymas tradiciškai vykdavo dvidešimt dienų prieš numatytą vestuvių datą. Čia kartu su tėvais jų laukdavo būsima nuotaka. Kai tėvas su piršliu ir jaunikiu susiderėdavo dėl vestuvių, būdavo sukviečiami šeimynykščiai, kaimynai ir ant stalo padedamas piršlio atvežtas rūtomis užkištas butelaitis degtinės. Tiesa, jį turėdavo atkimšti ištekanti mergina, taip parodydama, kad neprieštarauja numatytoms vestuvėms. Tuomet jaunoji padovanodavo piršliui rankšluostį ir juostą, o jaunajam dar pridėdavo grūdų pilną butelį. Šis jų įberdavo nuotakai į batus, kuriuos dovanodavo po piršlybų. Jais apsiavusi būsima nuotaka vaikščiodavo visą vestuvių rytmetį. Prieš išvykdama iš gimtų namų susivyniodavo grūdelius į medžiagos skiautelę ir nusiveždavo į vyro namus. Ten žengdama per slenkstį pildavo juos į visus kampus, taip parodydama, kad nuo šiol yra šių namų ponia.

Mergvakario ir bernvakario tradicijos

Paminėti paskutinio nuotakos mergystės vakaro susirinkdavo jos draugės, giminaitės, kaimynės ar net viso kaimo merginos. Jos šokdavo ratelius, dainuodavo, aptardavo jaunosios bei pamergių aprangą ir ruošdavo dovanėles pabroliams. Viena iš svarbiausių mergvakario dalių – rūtų vainikėlio pynimas. Jis simbolizavo jaunosios nekaltumą ir tyrumą. Nupintas vainikėlis būdavo dedamas jaunajai ant galvos ir kiekviena mergina ją mėgindavo atkalbėti nuo tuoktuvių, verkdavo sakydamos, kaip joms bus sunku su ja išsiskirti ir kaip jai pačiai bus sunku gyventi su vyru. Po mergvakario jaunoji atsisveikindavo ir su savo gėlių darželiu, kurį prižiūrėjo visą jaunystę.

Senoviniai bernvakariai ryškių tradicijų neturėjo. Paprastai jaunikio tėvas jį su draugais vaišindavo troboje arba svirne. Vaišių stalas būdavo vyriškas: duonos kepalas, sviestas, virtas kumpis su krienais ir pan. Užsigerdavo paprastai alumi. Tai būdavo pokštų, linksmybių vakaras. Draugai džiaugsmingai jaunąjį palydėdavo į naują šeimos žmogaus gyvenimą.

Šukės laimę neša

Vestuvių rytą jaunikis su pabrolių pulku atvykdavo į jaunosios namus. Ten jaunikis turėdavo atpažinti savo nuotaką, nes dažnai piršlys prieš pat išvykstant jam pakišdavo svetimą, jaunosios drabužiais aprengtą paną. Žinoma, jaunųjų laukdavo ir rimtesnės apeigos, kurių daugelis išliko ir iki šių dienų. Pavyzdžiui, atsisveikinimas su tėvais. Prieš vykstant į bažnyčią tėvai jaunuosius palaimindavo. O nuotaka dar ir būdavo tris kartus apvedama aplink stalą, kad gyvenimas būtų laimingas ir darnus.

Senovėje žmonės tikėjo, kad vestuves reikia saugoti nuo piktųjų dvasių. Jų manymu, geriausia tai padaryti triukšmaujant, todėl jaunieji į bažnyčią būdavo vežami šūkaujant, barškinant barškalais, mušant būgną ar skambinant varpeliais. Nuotaka po sijono pamušalu įsisiūdavo skiltelę česnako ir įsmeigdavo dvi sukryžiuotas adatas – manė taip atbaidysianti nelabuosius. Prie altoriaus jaunieji žengdavo kartu, susikibę už parankių, paskui juos – pabroliai ir pamergės. Po ceremonijos, išėjus iš bažnyčios, svečiai jaunuosius apibarstydavo grūdais, simbolizuojančiais vaisingumą, turtus, gerovę.

Tik parvykusius namo jaunuosius tėvai pasitikdavo su vandeniu, duona, druska ir ugnimi, kurie simbolizavo amžiną meilę, gerą materialinį gyvenimą ir darną šeimoje. Prieš žengdamas į namus jaunasis, ant rankų nešinas žmona, turėjo pereiti lentą, kurios gale būdavo padėta lėkštė. Buvo manoma, kad kiek sudaužius lėkštę randama šukių, tiek pora susilauks vaikų.

Prie stalo visi linksmindavosi, dainuodavo, gerdavo ir sočiai valgydavo. Už gerą svečių ir jaunųjų nuotaiką būdavo atsakingas piršlys. Jis prigalvodavo įvairių žaidimų, linksmų istorijų, pasakodavo anekdotus. Pavalgius visų laukdavo šokiai. Beje, pirmasis šokis būdavo skirtas ne jauniesiems ir jų romantiškajam valsui, o piršlio ir svočios linksmam trepsiukui.

Pirmoji naktis

Viena svarbiausių senovinių vestuvių apeigų – jaunųjų guldytuvės. Pamergės naujai apvilkta patalyne paklodavo lovą ir tam, kad naktis būtų vaisinga, joje paguldydavo lėlę. Po pagalve pakišdavo duonos kepalą, kad jaunieji visą gyvenimą būtų turtingi. Paguldyti jaunuosius ateidavo svočia. Ji jaunavedžius nurengdavo ir paaiškindavo vedybines priedermes. Na, o po pirmosios nakties jaunųjų kelti subėgdavo pabroliai su pamergėmis. Spragilais mušdavo atsineštus nekultus javus, barškindavo metalinius puodus belsdami medinėm kultuvėm. Norėdami atsikratyti triukšmautojų jaunieji turėdavo išsipirkti.

Prieš sėsdami prie pusryčių stalo jaunieji nusiprausdavo šulinio vandeniu. Šios apeigos būdavo palydimos muzika ir triukšmu. Vėliau nuotakos laukdavo dar vienas didelis išbandymas – gaubtuvės (jos galvos apgaubimas skarele). Kartais prieš tai jaunajai išpindavo kasas ir gerokai pakirpdavo plaukus. Ši apeiga simbolizavo nuotakos priėmimą į ištekėjusių moterų ratą.

P. S. Etnografinės vestuvės bei mergvakariai pagal senuosius tautos papročius tebevyksta ir šiandien. Surengti tokią šventę gali padėti Rumšiškių Lietuvos liaudies buities muziejus, www.etnovestuves.lt ir kt.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs