Atsipalaiduokite ir pafantazuokite: Žemėje nusileidžia ateiviai. Jų tikslas – ištirti žmogaus organizmą. Netikėtai jie randa pusę žmogaus kūno. Stengiasi atkurti kitą jo dalį, bet… rezultatas gaunamas ne toks, koks iš tikrųjų turėtų būti. Kas čia per mistika? Absoliučiai jokios. Tiesiog viena žmogaus pusė šiek tiek, dažniausiai plika akimi nė nepastebimai, skiriasi nuo kitos. Ypač tai nesunku pastebėti veide. Mokslininkai tai patvirtino atlikę eksperimentą. Statmenai per pusę jie perkirpo kelių šimtų tyrimo dalyvių veidų nuotraukas. Paskui pagal kairiąją ir dešiniąją pusę pagamino po veidrodinį atspindį. Rezultatas buvo stulbinamas: neatsirado nė vieno tyrimo dalyvio, kurio abi veido pusės identiškai sutaptų. Sujungus veido pusę su veidrodiniu atspindžiu, išeidavo gerokai nuo originalo nutolusi nuotrauka.
Tiesa, reikėtų pridurti, kad kūno asimetrija mokslui tebėra iki galo neįminta mįslė. Nėra vieningos teorijos, kuri nuosekliai ir įtikinamai paaiškintų, kodėl žmogaus kūnas netaisyklingas.
Kinijos išminčiai šiuo klausimu turi išvedę savo teoriją. Jų teigimu, kiekvieno žmogaus, tiek vyro, tiek moters, kūne vyrauja pradai in ir jang, arba kitaip tariant, vyriškasis ir moteriškasis. Jei vieno nebūtų, kūnas negalėtų sudaryti harmoningos visumos. Taigi vadovaujantis Rytų išmintimi, nieko keista, kad kairioji kūno pusė skiriasi nuo dešiniosios. Juk viena iš jų yra vyriškos, kita moteriškos prigimties. Kinų manymu, vyriškoji yra dešinioji pusė, ji simbolizuoja šviesą, moteriškoji yra kairioji – tamsos simbolis.
Moteriškojo ir vyriškojo prado teoriją palaikė ir didysis tapytojas Leonardo da Vinci. Kai kurie meno kritikai netgi yra iškėlę mintį, kad garsiajame šedevre „Mona Liza“ iš tiesų L. da Vinci nutapė save, tiksliau, savo moteriškąjį pradą.
Pasak vieno senovės indų mokymo, žmogaus kūnas pagal vertikalią liniją dalijamas į dvi dalis. Dešinė ir kairė atitinka du polius: pliusą ir minusą, gėrį ir blogį, tamsą ir šviesą. Dešinioji pusė simbolizuoja Saulę – dangaus kūną, valdantį vyriškąją lytį ir spinduliuojantį šviesą. Kairioji pusė atitinka Mėnulį ir yra moteriškumo bei tamsos simbolis.
Sena naujiena
Tai, kad žmogaus kūnas asimetriškas, jokia sensacija. Ši „naujiena“ buvo žinoma jau prieš penkis tūkstančius metų. Babilono chiromantijos žinovai pastebėjo, kad to paties žmogaus delnai ne vienodi. Jie skiriasi ne tik dyžiu, bet ir linijų išsidėstymu. Daugelio žmonių kairiajame delne linijos įsirėžusios kiek giliau nei dešiniajame.
Kad žmogaus kūnas asimetriškas, ne paslaptis buvo ir senesnių laikų vyriškų drabužių siuvėjams. Tikri savo amato žinovai visada atkreipdavo dėmesį į kairiosios kelnių klešnės viršų. Dažniausiai šią vietą reikėdavo truputį paplatinti. Kodėl? Daugelio vyrų kairioji sėklidė yra nežymiai, o kai kurių ir gana akivaizdžiai, didesnė už dešiniąją. Ir tai – jokia anomalija. Taip gamtos sukurta…
Gamtos išdaigos veide
Esate įsitikinusi, kad jūsų veido bruožai taisyklingi? Nagi prisėskite valandėlei prie veidrodžio ir atidžiai juos panagrinėkite dar kartą. Greičiausiai aptiksite, kad antakių linkiai nėra identiški, be to, paprastai vieną antakį galime pakelti aukščiau nei kitą todėl, kad juos valdantys nervai išsidėstę nevienodai. Galimas daiktas, ir kairysis lūpų kamputis kiek aukščiau nei dešinysis, o šypsantis lūpos neretai turi polinkį labiau krypti į vieną kurią pusę. Galbūt ir vienas nosies sparnelis nežymiai platesnis už kitą. Trumpai tariant, jei prie jūsų veido pasidarbuotų geometrijos specialistas su matuokliu, rastų ne vieną gamtos paklaidą.
Kai kurie žmonės ir patys pastebi, kad jų veido pusės skirtingos. Jei paklaustume fotografų, jie neabejotinai patvirtintų, jog nemažai žmonių, reikalauja fotografuoti tik vieną veido pusę, nes yra įsitikinę, kad šioji yra fotogeniškesnė ir patrauklesnė už kitą.
Pasitaiko žmonių, kurie gimsta ir skirtingo dydžio akimis. Kad skiriasi akių vokai ar forma – visiškai normalus dalykas. Tačiau kartais vienas akies obuolys būna didesnis už kitą. Okulistai pastebėjo, kad tokiu atveju didesniąja akimi žmogus paprastai mato šiek tiek blogiau.
Nevienodai funkcionuoja ir ausys. Viena ausimi daugelis girdi geriau nei kita, nes jos klausos kauleliai tikslesni ir geriau išsivystę.
Apie smegenų svorį
Galva – brangiausia mūsų kūno dalis, nes joje yra neįkainojamos vertės smegenys, be kurių mes nė iš vietos. Žinia, norėtume, kad bent jos būtų nepriekaištingai tobulos… Deja, deja… Ištyrus paaiškėjo, kad ir čia karaliauja asimetrija. Net be specialių įrenginių pastebėta, jog smegenų pusrutuliai yra nevienodo dydžio. Kairysis paprastai būna mažumėlę didesnis už savo „brolį dvynį“ dešinėje. Beje, jei jau prakalbome apie dvynius, reikėtų pastebėti įdomų dalyką. Identiški dvyniai, kurie, regis, yra panašūs it du vandens lašai, gerai įsižiūrėjus taip pat šiek tiek skiriasi.
Na, o grįžtant prie smegenų… Jų kaip ir pirštų antspaudų vienodų nebūna. Žmonių smegenų dydis gerokai skiriasi, ką jau kalbėti apie jų struktūrą. Vidutinės vyrų smegenys sveria vidutiniškai 1400 gramų, moterų – 1300 gramus. Tačiau pasitaiko didžiulių nukrypimų nuo normos. Nemanykite, jog tai – patologiniai nukrypimai. Pasak mokslininkų, smegenų dydis neturi nieko bendra su intelektu.
Tai akivaizdu palyginus garsių proto šviesulių smegenų svorį. Pavyzdžiui, rusų rašytojo I. I Turgenevo smegenys svėrė net 2012 g, legendinio filosofo I.Kanto – 1600 g, o Nobelio premijos laureato rašytojo A.France‘o – tik 1017 g.
Lygiai tą patį galima pasakyti apie skirtingą to paties žmogaus smegenų pusrutulių dydį. Jei vienas pusrutulis didesnis už kitą, tai jokiu būdu nereiškia, kad jis geriau funkcionuoja. Skirtingi pusrutuliai reguliuoja skirtingus smegenų veiklos procesus.
