Carlas Gustavas Jungas jautėsi nusivylęs: štai jau daug savaičių į jo kabinetą vaikščiojo užsispyrusi ir labai uždaro būdo moteris, nenorinti patikėti, kad gali savo gyvenime ką nors pakeisti. Didis šveicarų psichoanalitikas buvo jau trečias gydytojas, į kurį ji kreipėsi pagalbos. Deja, visos jo pastangos kol kas ėjo perniek. „Akivaizdu, kad ji laukia kažkokių įrodymų, kurių aš nepajėgiu pateikti“, – savo užrašuose pasižymėjo C. G. Jungas.
Moteris kaip tik pasakojo savo sapną, kuriame regėjo auksinį skarabėjų, kai abu staiga išgirdo tylut tylutėlį skrebenimą į lango stiklą. C. G. Jungas atidarė langą ir į vidų įrėpliojo didžiulis vabalas, vietinė vabzdžio iš pacientės sapno atmaina. Senovės Egipte skarabėjus laikytas atgimimo simboliu. „Prieštaraudamas įprastam savo elgesiui, – rašė C. G. Jungas, – vabalas veržėsi į tamsų kambarį būtent šią, o ne kitą akimirką.“
Pacientę tas simboliškas nutikimas smarkiai sukrėtė. Moteris staiga suvokė, kad tarp jos vidinio pasaulio ir ją supančios aplinkos yra ryšys. Ji suprato, kad priešingai, nei manė iki tol, ji nėra visiškai atskirta nuo pasaulio ir savo psichikai taip pat daro įtaką. Moteris pradėjo sparčiai sveikti.
Stulbina tik tai, ką pastebime
Istorija su skarabėju tapo savotišku nušvitimu ir C. G. Jungui, kone tris XX a. dešimtmečius tyrusiam reiškinį, kurį galima pavadinti neįtikėtinais sutapimais.
Genialusis psichoanalitikas su vokiečių fiziku Wolfgangu Paulu nustatė, kad egzistuoja skirtumas tarp atsitiktinumo ir aplinkybių sutapimo (įvykių sinchroniškumo). Pastarąjį reiškinį mokslininkai apibrėžė kaip „dviejų ar daugiau vienodai svarbių, bet priežastiniais ryšiais nesusijusių įvykių sutapimą laike“, ir nusprendė, kad šis reiškinys kyla iš fizikos ir psichikos paribio. Kitaip tariant, ar toks sutapimas įvyks, ar ne, galiausiai nulemia mūsų psichika.
Kaip tai suprasti? Na, įsivaizduokite, kad po 20 metų mėgstamiausią savo vaikystės knygutę aptinkate antikvariate, kitame pasaulio gale. Jums tai bus neįtikėtino sinchroniškumo patyrimas, bet kitam žmogui, kuris galbūt žvalgėsi po tą patį antikvariatą prieš kelias minutes, tai tebuvo paprasčiausia knygelė.
Sutapimai pasireiškia pačiomis įvairiausiomis formomis. Pavyzdžiui, netikėtai galite susipažinti su giminaičiu, apie kurį nesate net girdėję. Tokia istorija nutiko Anglijoje. Vieną dieną važiuodamas iš Niukastlo į Londoną Markas Knightas į savo automobilį paėmė pakeleivingus automobilius stabdžiusį Timą Hendersoną. Kol jiedu pasiekė Londoną, spėjo išsiaiškinti, kad yra tikri broliai.
Šiam reiškiniui priskiriami ir pribloškiamai panašiai tam tikromis aplinkybėmis pasikartojantys įvykiai. Maždaug tokie, kaip C. G. Jungo užrašytame anekdote apie slyvų pudingą. Esą kai ponas Deschamps’as iš Orleano buvo dar mažas berniukas, ponas Fortghibu pavaišino jį būtent šiuo skanėstu. Kai praėjus keliolikai metų Deschamps’as vienoje kavinėje panoro užsisakyti tokio deserto, padavėjas jo atsiprašė, kad prieš pusvalandį paskutinę slyvų pudingo porciją suvalgė kažin koks ponas Fortghiu. Vėl prabėgo virtinė metų. Smagiai pietaudamas su bičiuliai Deschamps’as mėgavosi slyvų pudingu ir juokais mestelėjo, kad iki pilnos laimės jam trūksta tik pono Fortghibu. Tą pačią akimirką prasivėrė durys į vidų įžengė senyvas vyriškis. Jis ėmė atsiprašinėti už įsiveržimą, teisindamasis, kad supainiojo adresus. Ir tai buvo ne kas kitas, o ponas Fortghibu!
Sutapimai juokina ir virkdo
Sinchroniškumų galima pastebėti ir kalboje: vardai ir pavadinimai neretai neįtikėtinai sukrenta į vieną vietą arba keistai prasmingai siejasi su įvykiais. Dažniausiai tai būna tiesiog juokinga. Pavyzdžiui, britų žurnalistai Martinas Plimmeris ir Brianas Kingas knygoje „Tai ne atsitiktinumas“ pateikia tokią istoriją. Australų policininkas Neilas Cremenis, pravardžiuojamas Šunimi, buvo skubiai iškviestas į pagalbą, kur žmonės skundėsi siautėjant agresyvų keturkojį. Reikalas buvo rimtas. Įsiutęs šuo apkandžiojo Šunį. Ligoninėje N. Cremenį gydė gydytojas, pavarde Bassettas (taip vadinama viena medžioklinių šunų veislė). Agresyvaus gyvūno šeimininkui buvo iškelta byla, kurioje kaltinimą palaikė prokuroras Barkeris, mūsiškai Skalikas (anglų k. bark – „loti, skalyti“).
Visgi keisti sutapimai gali sukelti daug rimtesnių padarinių nei juokas. Toje pačioje knygelėje aprašyta, kaip pas ligonį skubėjęs greitosios pagalbos automobilis dėl vairuotojo klaidos rėžėsi į gyvenamąjį namą. Namo šeimininkas sirguliavo, tad dieną leido lovoje. Suskambėjus telefonui, pakilo iš patalo, kad atsilieptų. Kaip tik tą akimirką pro miegamojo sieną įlėkė kaukianti ir švyturėliais žybsinti greitoji. Beje, skambinęs žmogus surinko ne tą numerį.
Sutapusios aplinkybės – proga įsikišti dvasioms?
XIX a. pradžioje gyvenęs austrų biologas, knygos “Grandinės taisyklė” autorius Paulas Kammereris tvirtino, kad per sutapimus pasireiškia „kosminė sąmonė“ – paslaptinga, visą visatą vienijanti jėga.
 |
| Fotolia nuotr. / Žvilgsnis |
Panašaus požiūrio laikėsi ir gyvenimą po mirties tyrinėjęs amerikietis Bruce’as Moenis. Jis buvo įsitikinęs, kad įvairūs aplinkybių sutapimai, deja vu ir susapnuoti problemų sprendimai yra įrodymas, kad į mūsų gyvenimą kišasi dvasios, jos mėgina mums padėti. Pasak B. Moenio, kosmose veikia specialus Planavimo centras, į kurį nukeliauja visos mūsų mintys, taigi ten patenka informacija apie visas mūsų svajones. Centro „darbuotojai“ turi specialią aparatūrą, kuri padeda jiems išpildyti žmonių svajones. Pavyzdžiui, kad „atsitiktinai“ susitiktų du žmonės, kurių galvos pramuštos dėl to paties išradimo. Centras daro žmonėms įtaką, pakišdamas reikalingas mintis, o šokas, kurį mums sukelia nuostabūs sutapimai, tėra impulsas dar atkakliau irtis reikalinga kryptimi.
C. G. Jungo idėja panaši, tik Planavimo centro vaidmenį šveicarų mokslininkas patiki pasąmonei. Anot jo, pasąmonė žino kur kas daugiau nei protas ir kartais manipuliuoja juo, mums to nė neįtariant. Tikėtina, kad pasąmonė geba „įžvelgti“ per laiką, taigi geba pamatyti asmenį, kurį trokštame sutikti, ir „vidiniu balsu“ gali nukreipti mūsų žingsnius jo link. Būtent jis mums paliepia pasukti tuo, o ne kitu keliu, važiuoti traukiniu, o ne autobusu...
C. G. Jungo teoriją papildo anglų biochemiko Ruperto Sheldrake’o iškelta hipotezė. Pagal ją, visa, ką mes mąstome ir sugebame, patenka į morfogenetinį lauką, kuris savo ruožtu gyviems organizmams suteikia atitinkamą formą ir gana stipriai veikia jų elgseną.
Remiantis šia hipoteze būtų galima paaiškinti bent kai kuriuos sutapimus. Kad ir Mildred West istoriją. Ši moteris buvo atsakinga už nekrologų rašymą į vietinį laikraštį „Alton Evening Telegraph“. Kai 1946 m. ponia M. West pasiėmė savaitę atostogų, jos gimtajame Atone, miestelyje su 32 tūkst. gyventojų, neprireikė nė vieno nekrologo, nes nemirė nė vienas miestelėnas (nors paprastai kas savaitę mirdavo po 10 žmonių).
Ši istorija perša mintį, kad mirti besirengiančio žmogaus smegenys išsiunčia tam tikrus signalus, kuriuos gali priimti kitas protas. Tik taip galima paaiškinti M. West norą pasiprašyti atostogų kaip tik tokiu metu. Panašu, kad surinktos ir apibendrintos daugelio žmonių mintys tapo jos vidiniu impulsu: „Tomis dienomis nebūsi reikalinga.“
Jei statistikos nelaikysime didžiausiu melu...
Beje, ne visi įstabiuose sutapimuose linkę matyti kažin ką nepaprasto. Štai britų statistikos specialistas Christopheris Scottas apskaičiavo, kokia tikimybė susapnuoti draugo mirtį tą pačią naktį, kai tas iš tikrųjų miršta. Jis padarė prielaidą, kad Anglijoje gyvena 55 mln. žmonių, kurių vidutinė amžiaus trukmė 70 metų, ir visi jie bent kartą gyvenime susapnuoja kurio nors iš artimųjų mirtį. Atsižvelgdamas į mirčių kiekį (maždaug 2 tūkst. per parą), Ch. Scottas apskaičiavo, kad beveik kas dvi savaites kas nors susapnuoja bičiulio mirtį, ir tas sapnas netrukus pasitvirtina tikrovėje.
„Žmonės įsimena tik tai, kas juos domina, todėl paprastai girdime pasakojant tik apie išsipildžiusius sapnus, – aiškina Ch. Scottas. – Milijonai sapnų apie mirštančius draugus, kuriuos jau kitą rytą sutinkame kuo puikiausios sveikatos ir nuotaikos, paprasčiausiai ištrinami iš atminties.“
„Šlubuojančios psichikos protezu“ tikėjimą sutapimų svarba vadina ir amerikiečių psichologė Susan Blackmore. Anot jos, mums tiesiog patinka manyti, kad galime kontroliuoti supantį pasaulį, todėl ir įžvelgiame sutapimus tarp tam tikrų mūsų veiksmų ir įvykių. Esą tokia „kontrolės iliuzija“ mus ramina.
Tarp iliuzijos ir vilties
Iliuzija tai ar ne, daugybė žmonių vis tiek tikės mistiniais sutapimais. Juolab kad toks pasaulio matymas iš tikrųjų palankiai veikia organizmą. Šį ryšį aptiko kanadietis psichologas Stephenas Hladkyj. Daug metų jis tyrė nuostabius sutapimus, išgyventus Manitobos universiteto studentų. Paaiškėjo, kad jaunuoliai, kurių gyvenime svarbių sutapimų pasitaikydavo dažniau arba kurie labiau į juos kreipė dėmesį, gebėjo lengviau ir greičiau prisitaikyti prie naujos aplinkos, taip pat buvo geresnės sveikatos. Mokslininkas padarė išvadą, kad žmonės, atkreipiantys dėmesį į sinchronizacijos reiškinį, yra linkę pasaulį ir visą visatą suvokti kaip harmoningai sureguliuotą ir draugišką vietą – ir tai leidžia jiems jaustis gerai.
Minėtos knygos „Tai ne atsitiktinumas“ autoriai šią mokslinę išvadą patvirtina savaip: „Dėl nuostabių sutapimų akimirkai pradingsta baimė, kad esame menki ir nereikšmingi, kai visata knibžda grėsmingų atsitiktinumų. Išganingi sutapimai padeda pasijusti didžiulės kosminės tvarkos dalele.“
