Kaip ir kada atsirado kalba? Į šiuos klausimus tiksliai atsakyti negali net mokslininkai. Kol kas manoma, kad pirmieji kalbėti pradėjo maždaug prieš trisdešimt tūkstančių metų Europoje ir Vakarų Azijoje gyvenę neandertaliečiai. Jie ne tik mokėjo iš akmens, kaulo ir medžio pasigaminti darbo įrankius, bet ir artikuliuotai ištarti tam tikrus garsų kompleksus, kurie ilgainiui virto pirmykštės kalbos elementais. Žinoma, neandertaliečių kalba buvo skurdi ir nė iš tolo nepanaši į tokią, kokia šnekame dabar. Tik vėliau, lavėjant žmogaus mąstymui, kalba tapo turtinga ir įvairi bendravimo ir minčių raiškos priemonė.
Kiek pasaulyje kalbų
Suskaičiuota, kad pasaulyje šiuo metu yra beveik 7 tūkstančiai skirtingų kalbų ir dialektų. Įdomu tai, kad 2200 iš jų kalbama Azijoje ir tik 260 – Europoje. Pasaulio kalbos gali būti skirstomos į kalbų šeimas. Kalbų šeimą sudaro genetiškai susijusios, t. y. iš vienos prokalbės kilusios, kalbos. Pavyzdžiui, iš indoeuropiečių prokalbės kilo tokios kalbų šeimos kaip graikų, baltų (pavyzdžiui, lietuvių, latvių), germanų (vokiečių, danų, švedų ir kt.).
Kokią kalbą išmokti sunkiausia?
Nustatyti, kokią kalbą visiems pasaulio gyventojams išmokti sunkiausia ar lengviausia, neįmanoma. Tai daugiausia priklauso nuo to, kokia yra jų gimtoji kalba. Kuo ji tarimu, žodynu ir sakinio sandara artimesnė pageidaujamai išmokti kalbai, tuo lengviau. Pavyzdžiui, vokiečiui bus lengviau išmokti vieną iš germanų kalbų, pavyzdžiui, švedų, nei lietuvių. Lenkui daug lengviau išmokti slavų kalbų grupei priklausančią čekų kalbą nei, pavyzdžiui, japonų. O japonui, žinoma, sunkiau išmokti kalbėti rusiškai nei kiniškai.
Mūsų gimtoji kalba įkandamiausia kaimynams latviams – abi kalbos priklauso baltų kalbų grupei, kuri išsiskiria archajiškumu, todėl tyrinėjama daugelyje pasaulio mokslo centrų. Ją sudaro gyvosios lietuvių ir latvių kalbos ir mirusios prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių, sėlių. Kalbos prasme esame gana ypatingi.
Ties išnykimo riba
Mokslininkai spėja, kad XXI a. pabaigoje iš 7 tūkstančių šiandien pasaulyje egzistuojančių kalbų ir dialektų liks mažiau negu pusė. UNESCO savo ataskaitoje paskelbė, kad sparčiausias išnykimas gresia šioms kalboms: škotų gėlų (ją vis dar vartoja apie 60 tūkstančių Škotijos gyventojų), maorių (ja kalba 156 tūkstančiai Naujosios Zelandijos gyventojų), guernesiais (ją tebemoka vos 1327 Normandijos (Šiaurės Prancūzija) gyventojai), velsiečių (ja kalba 750 tūkstančių Velse, Britanijos saloje, įsikūrusių žmonių) ir menksiečių (šią kalbą vartoja vos 100 Meno salos gyventojų). Žinoma, dar sparčiau iš žmonijos sąmonės bus ištrintos Afrikoje, Amerikoje ir Australijoje gyvenančių genčių kalbos.
Kalbų nykimas ir naujų atsiradimas – natūralus procesas, vykstantis per visą žmonijos istoriją. Galima prisiminti lotynų kalbą, kuri išnyko prieš daugelį amžių, bet jos pagrindu susidarė šiuolaikinės romanų kalbos.
Visgi kalbų nykimas žalingas tuo, kad daugelis jų labai turtingos ne rašytine, o sakytine kultūra. Kitaip tariant, tautosaka. Išnykus kalbai, kuria dainas, istorijas ir kt. galima perduoti iš kartos į kartą, tautos kultūra bus užmiršta amžiams. Nebeliks ja kalbėjusios tautos istorijos ir galiausiai pačios tautos.
Mauglio likimas
Turbūt teko matyti animacinį filmuką „Mauglis“, kuriame pasakojama apie berniuką, užaugusį džiunglėse su gyvūnais. Manote, tai – tik kūrybingų žmonių fantazijos? Su tokiais atvejais mokslininkams tenka susidurti ir tikrovėje. Taip dažniausiai nutinka po įvairių nelaimių, vaikui pasiklydus ar tėvams jį palikus likimo valiai. Mokslininkų darbuose teigiama, kad beveik nė vienas iš tų, kuriuos augino gyvūnai, nesugebėjo grįžti į žmonių visuomenę ir joje pritapti. Smalsu, kodėl?
Štai lingvisto Noamo Chomsky teorija teigia, kad dar negimusio embriono smegenyse yra išlavėjęs kalbos centras – kiekvienam žmogui įgimta vadinamoji „universalioji gramatika“. Ji sudaro kalbos pagrindus, kurių vaikas neišmoksta iš tėvų. Toji „universalioji gramatika“ leidžia vaikui iš išgirstos kalbos nustatyti dėsningumus ir ryšius, o paskui pritaikyti tuos gimtosios kalbos gramatinius principus savo žodžiams ir sakiniams. Sąmoningai vaikas išmoksta atskirus žodžius, o įgimta „universalioji gramatika“ smegenyse iš jų pagamina taisyklingas sakinių struktūras.
Įprastomis sąlygomis vaikas kalbėti išmoksta iki dvejų su puse metų amžiaus, tad tiek ir ilgiau gyvenęs izoliuotas nuo kalbos žmogus gali ją išmokti primityviai arba net išvis neišmokti.
Dirbtinės kalbos
Dirbtinėmis kalbomis vadinamos tokios kalbos, kurių žodyną, rašybos bei skyrybos taisykles specialiai sukūrė vienas ar keli žmonės. Nuo XVII a. pradžios buvo sukurta apie 200 skirtingų, tarp jų populiariausios: interlingua (anglų, prancūzų, suomių, prancūzų, arabų, portugalų kalbų mišinys), ido (joje vartojami angliški, ispaniški, rusiški, vokiški, itališki, prancūziški žodžiai) bei daugeliui jau gerai žinoma esperanto. Jos autoriumi laikomas Ludwigas Zamenhofas, Bialystoke (Balstogėje) gyvenęs žydų okulistas. Prie šio projekto jis triūsė dešimt metų – pirmoji esperanto kalbos knyga pavadinimu „Unua Libro“ (liet. „Pirmoji knyga“) buvo išspausdinta 1887 m.
Sakoma, kad esperanto kalbą išmokti nesunku. Jau po kelių savaičių besimokantieji gali ja rašyti, o po kelių mėnesių – laisvai kalbėti. Pavyzdžiui, „Mi amas vin“ esperanto kalba reiškia „aš tave myliu“. Manoma, kad šiandien esperanto kalbą moka beveik 2 milijonai pasaulio žmonių. Ja kalbančiųjų galima rasti net tokiose šalyse kaip Kinija, Japonija, Brazilija, Iranas, Madagaskaras, Bulgarija ir Kuba.
Kurdamas esperanto kalbą, Zamenhofas norėjo, kad ji taptų tarptautine kalba ir palengvintų bendravimą tarp kalbančių skirtingomis kalbomis. Kitos dirbtinės kalbos dar buvo kuriamos slaptam bendravimui, filosofiniams, loginiams eksperimentams ar net iš meninių paskatų (pavyzdžiui, kino filmų herojams).
Ar žinote, kad...
►Pusė pasaulio žmonių moka dvi ar daugiau kalbų.
►Suskaičiuota, kad daugelio pasaulio kalbų žodynuose yra apie 50 tūkstančių žodžių. Iš jų kasdienėje kalboje aktyviai vartojama tik apie 2 šimtus.
►Lotynų abėcėlė yra plačiausiai paplitusi abėcėlinė rašto sistema pasaulyje. Kai kurios slavų kilmės tautos vartoja kirilicą, o graikai, armėnai, gruzinai ir žydai turi savo unikalias rašto sistemas. Manoma, kad visos žinomiausios šiandien pasaulyje vartojamos abėcėlės kilo iš vienos rašto sistemos, sukurtos semitų tautų dar prieš 3600 metų.
►Dėl didžiulių migracijos bangų Europa šiandien tapo daugiakalbiu žemynu. Vien Didžiosios Britanijos sostinėje Londone kalbama trimis šimtais skirtingų kalbų, tarp jų ir tokiomis kaip arabų, turkų, kurdišų, berberių, hindi, punjabi ir kt.
►Beveik kiekviena pasaulio kalba žodis „mama“ prasideda raide „m“. Išimčių pasitaiko tik tarp šnekančių uralo kalbomis, pavyzdžiui, vengrų („anya“), suomių („äiti“), estų („ema“) ir kt.
►Verslo pasaulyje oficialiomis laikomos šešios kalbos: anglų, prancūzų, ispanų, kinų, rusų ir arabų.
Žymiausias pasaulio daugiakalbis Carlos do Amaral Freire
Pensinio amžiaus sulaukęs portugalas Carlos do Amaral Freire moka šimtą penkiolika kalbų. Tiesa, sklandžiai kalbėti gali maždaug trisdešimčia. Kaip sako pats Freire, kalbos natūraliai pasimiršta, kai jas retai vartoji. Visą jaunystę atidavęs skirtingų pasaulio kalbų studijoms, dar ir šiandien Freire šiai veiklai skiria 3–4 valandas per dieną.
74-erių vyras, gyvenantis Florianopolyje (Brazilijoje), ne vien moka tiek daug kalbų, bet ir yra kol kas vienintelis pasaulyje į savo gimtąją kalbą išvertęs net 60 skirtingų pasaulio kalbų parašytų poemų. Jo poezijos vertimų knyga „Babel de Idiomas“ (liet. „Kalbų babelis“) buvo išleista 2009 metais.
Prieš tai garsiausio pasaulio hiperpoligloto titulas priklausė kardinolui Giuseppe Mezzofanti, gyvenusiam 1774–1849 metais. Jis mokėjo 114 kalbų.
