Kažin kas mane timptelėjo sėsti prie klaviatūros ir papasakoti apie įvykius, nutikusius Paryžiuje... Jie iš esmės pakeitė mano gyvenimą. Pakeitė negrįžtamai ir visiems laikams.
Niekada nesiskundžiau vyrų dėmesiu. Nuo vaikystės buvau guvi, labai lengvai bendraujanti, nesunkiai užmezganti pažintis, mėgstanti būti kompanijos siela. Noriu būti atvira, todėl turiu pasakyti, kad per gyvenimą ėjau gana lengvu žingsniu. Dabar man atrodo, kad mane nuo nelaimių ir skausmų saugojo kažkur ant debesėlio sėdinti ir anksti mirusi mano mama, tačiau tuomet jokių savo gyvenimo analizių nesiėmiau. Gyvenau, džiaugiausi ir labai dažnai mylėjau... Dažniausiai tik save. Į itin rimtas, įpareigojančias draugystes nesileidau, man norėjosi skraidyti ir nepriklausyti vienam.
Mes planuojam – Dievulis juokiasi. Bebaigiant trečiąjį studijų kursą, lyg su žaibais mane aplankė pirmoji meilė. Sakau pirmoji, nes tai buvo kažkas, ko lig šiol nemokėčiau nupasakoti žodžiais, ko niekada nebuvau patyrusi. Man visada pasidygėjimą keldavo draugių pokyčiai, kuomet jos įsimylėdavo. Tas saldumas, lipšnumas ir svaiguliai man atrodė tokie perdėti ir netikri, kad ne kartą yra buvę, jog kol tęsiasi toks saldymedis, aš atitoldavau nuo savo draugių.
Keberiokšt... Marius....
Ir tapau kelis kartus lipšnesne, meilesne ir skystesne nei mano visos draugės kartu sudėjus. Jis buvo tiesiog tobulas. Dailus be proto, brandus, iškalbus, įvaldęs puikų humoro jausmą. Išmokė mane tikriausiai pusę gyvenime dalykų, kuriais aš lig šiol didžiuojuosi: vairuoti automobilį, gaminti maistą ir pamėgti bei vertinti meną.
Aš, rodos, kvėpavau jo iškvepiamu oru ir dėjau pėdas į jos pėdsakus. Nepraėjus nė pusmečiui po mūsų draugystės, aš jau buvau kita: pradėjau matyti mudviejų bendrus namus, vaikus ir gražią senatvę kartu. Savo mergaitiškose svajonėse troškau kažkada po daug daug metų numirti kartu su juo tą pačią dieną, nes man atrodė, kad bent akimirka be jo man būtų nepakeliama.
Jis dirbo pardavimų vadybininku, todėl retkarčiais išvykdavo į komandiruotes. Vieną penktadienio vakarą paskambinęs paskubomis pasakė, kad įsimesčiau į kuprinę keletą švarių drabužių, pasą ir po pusvalandžio nusileisčiau į automobilių aikštelę. Paklaustas apie tai, kur mes važiuojam, jis šūktelėjo, kad į Paryžių, ir padėjo ragelį.
Mes tikrai nuskridom į Paryžių! Jis turėjo skubų, bet trumpą darbinį vizitą Prancūzijos sostinėje, todėl tom dviem dienom nutarė pasiimti ir mane. Ar aš mačiau Paryžių? Ar aš buvau lankytinose vietose? Ir taip, ir ne. Lyg ir buvau, bet kartu ir nebuvau, nes meilė buvo užvaldžiusi mane. Mes net nebuvome pasikėlę į Eifelio bokštą, dalinom vienas kitą bučiniais papėdėje, bet man rodės, kad mes buvome pačiame bokšto smaigalyje.
Sugrįžę į Lietuvą prižadėjome, kad netrukus pakartosime kelionę į Paryžių, kuri bus ilgesnė, nuoseklesnė ir prasmingesnė. Po Mariaus ketinimu kitą kartą „prasmingiau“ praleisti laiką Paryžiuje aš maniau slypint jo troškimą man pasipiršti.
Įsisukome į darbų ir mokslų verpetą. Marius kurį laiką apie Paryžių nekalbėjo, todėl aš nutariau imtis iniciatyvos. Artėjo atostogos, todėl nieko neatsiklaususi nupirkau mudviem bilietus į Paryžių. Įpakavau į popierių su širdelėmis ir ant atviruko užrašiau: „Ačiū už meilę....“.
Šioje vietoje širdis liepte liepia neberašyti. Lai kiekvienas, skaitantis šias eilutes, galvoja, kad antrą kartą Paryžiuje viskas buvo taip, kaip mano svajonėse...
Tačiau...
Pamatęs bilietus Marius sustingo, ir jo veidą perkreipė keista grimasa. Pasakė negalintis vykti. Paklaustas, kodėl, ilgai vengė atsakymo, ekspromtu bandė sukurti kažkokius pasiteisinimus, kol diskusijai peraugus į barnį ir santykių aiškinimąsi, iššvokštė pro dantis: „Aš gi šeimą turiu...“.
Nelabai ką daugiau ir atsimenu. Lyg ištrintos ištisos savaitės, gal net mėnesiai. Gelbėjo tik draugai, kurie neleido griūti į nevilties duobę. Dabar tą skausmingą laikotarpį aš vadinu laidotuvių ir gedulo laiku, nes jausmas buvo panašus.
Artėjo skrydžio į Paryžių diena. Buvau besudraskanti bilietus, bet vėlgi sulaikė draugai. Ypač nuo tokio žingsnio atkalbinėjo grupiokas Laimis. Kartą neiškentusi tarstelėjau, kad ko ir su kuo man į tą Paryžių važiuoti, gal su juo. Na, o jis visai ramiai linktelėjo galva: „Kodėl gi ne, galiu važiuoti.“
Išvažiavom. Dabar net juokinga prisiminus, kokia aš našta Laimiui buvau toje kelionėje. Blioviau kiekvienoje stotelėje, nes viskas priminė Marių. Kantrybė nežinia kuo matuojama, nes tyliai ir nuoširdžiai mano bendrakeleivis klausė mano siurbčiojimų ir graudulių, nuolankiai įkalbinėjo aplankyti kuo daugiau žymių vietų. Ir aš ėjau...
Laikas trumpinti mano išpažintį.
Po antrosios kelionės į Paryžių praėjo beveik dešimt metų. Esu laiminga mama ir žmona. Laimio žmona. Netrukus po mūsų grįžimo iš Paryžiaus jis man prisipažino, kad mane myli nuo pat pirmojo kurso Rugsėjo 1-osios. Atstūmiau, bandžiau toliau kentėti ir kankintis, bet jo kantrybė, tylus laukimas ir nuoširdus buvimas greta padarė savo.
Aš dėkinga Paryžiui už savo žmogų. Jei atvirai, tai už abu...
Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt ir „Gloria Brandy Black Edition“ rengiamame romantiškų, nuotaikingų, intriguojančių, įsimintinų istorijų konkurse „Vieną kartą Paryžiuj...“.
Jei buvote šiame mieste, neabejotinai patyrėte įspūdžių, kuriuos prisiminus užlieja šiluma. O gal net šiokia tokia gėda... Arba iškart išnyra asociacijų apie nepamirštamą pažintį, kuri pakeitė jūsų gyvenimą, ar karštą ir aistra alsuojantį bučinį šalia Eifelio bokšto...
Siųskite nuoširdžias, išsamias ir užburiančias savo istorijas, o mes už jas apdovanosime puikiais prizais. Trijų geriausių tekstų autoriams atiteks po „Gloria Brandy Black edition“ įsteigtą prizą – 250 Lt vertės „L‘Occitane“ čekį norimai kosmetikai įsigyti. Savo istorijas siųskite adresu konkursai@zlg.lt.
