Vienoms vaikinai pasiperša per Valentino dieną, kitoms per Kalėdas ar Naujuosius. Na, romantiška juk... Bet nieko jūs apie romantiką nesuprantate, mielosios, nes man vaikinas pasipiršo Balandžio 1-ąją!
O viskas vyko paprastai. Kadangi buvo gražus vasaros šeštadienis, nuvykome į Trakus. Dieną praleidome jodinėdami žirgais, ragaudami nuostabius kibinus ir, žinoma, plaukiodami valtele.
Vakare, po visų linksmybių pavargę grįžome prie Trakų pilies. Vaikinas pasirodė kažkoks neramus, vis žvilgčiojo į telefoną. Paklausiau jo, gal lūkuriuoja kokios svarbios žinutės, tačiau atsakymo iš jo nesulaukiau.
Mums priėjus tiltelį, vaikinas sustojo, pasižiūrėjo į mane ir stipriai stipriai apkabino. Tyliai į ausį man sušnibždėjęs, kad myli, jis išsitraukė spynelę, ant kurios buvo išgraviruotas užrašas: „Tikra meilė nerūdija, surūdijus – vėl atgyja“. Šią spynelę užkabinome ant tilto, o mylimasis dar išsitraukė ir sužadėtuvių žiedą!
Turbūt nepatikėsite, bet vyrai tikrai verkia. Bent jau tie, kurie yra tikri vyrai ir kurie išties nuoširdžiai myli savo moterį. Maniškiam iš laimės išbyrėjo ašaros...
Galiu pasakyti, kad dėl tos ypatingosios datos mane jis susistabdė praėjus keletui minučių po vidurnakčio ir dar kartą paklausė, ar būsiu jo žmona – kad nebegalėčiau išsisukti, jog tą dieną tik pajuokavau...
Iš tikrųjų buvau net pamiršus, kad tai – balandžio 1-oji, Melagių diena.
Taip pat skaitykite: Jurgitos sužadėtuvių istorija. „Tai nutiko svečiuose, žaidžiant žaidimą su užduotimis“
Buvau dar jauna, kai apsigyvenome kartu (pasipiršo vaikinas man po metų): man buvo aštuoniolika, o jis – septyneriais metais vyresnis, tačiau amžiaus skirtumo tarp mūsų niekad nesijautė.
Šiuo metu mums viskas labai gerai sekasi, jau pradėjome planuoti ir šeimą. Juk tikra meilė nerūdija, o surūdijus ji vėl atgyja. Tai nuostabiausi žodžiai ir nuostabiausia gyvenimo diena!
Visas iki šiol atsiųstas konkurso istorijas paskaityti galite paspaudę čia.
