Kaip rašoma parodos „4 m² laisvės“ pristatyme, autorius taip atveria mažus, izoliuotus po Lietuvą išsibarsčiusius pasaulius – kalėjimus, – jų kartografiją, kalinių aplinką ir kasdienybę.
Visgi šių pasaulių gyventojai iš dalies yra sukurti paties fotografo – siekiant anonimiškumo pakeista tai, kas leidžia juos atpažinti – veidai, tatuiruotės ir kiti bruožai.
„Šiose fotografijose lemtingai susitiko dvi panoptikinės sistemos – kalėjimas ir dronas. Tai dvi kontrolės, biovaldžios, sekimo ir žmogaus sudaiktinimo priemonės, kurios A.Repšio darbuose įgauna veidrodinių atspindžių principą ir radikaliai vizualizuoja pavergimo technikas.
Mes matome uždarus, skurdžius, geometriškai aštrius kalėjimo kiemus, kurie yra dar kartą įkalinami iš viršaus banalią kalinių kasdienybę stebinčio nebaudžiamo drono akimi.
Kalinys gali susidurti žvilgsniu tik su paukščio arba drono skrydžiu. Taip susikerta neribotos laisvės ir įkalinto kūno optikos pasauliai.
Kita vertus, šiose fotografijose slypi ir kiti svarbūs, bet iš karto nepastebimi pranešimai. Jeigu dronams prieinama tai, kas slapčiausia, visa kita, tiksliau, mūsų privatūs gyvenimai, kiemai ir namai, poilsio aikštelės ir paplūdimiai, seksas gamtoje, ekstremalūs poelgiai ir visos kitos viešos aistros potencialiai tampa drono taikiniu, pakliūva į jo akiratį ir praranda individo esmę saugantį privatumą.
Dar daugiau, drono optika signalizuoja naujos etikos pradžią kare ir versle, kultūroje ir mene. Tačiau mes dar nežinome, kokia tai etika ir kokius pavidalus ji įgis. Kaip visada, tokioje situacijoje gelbsti menininkai. Jie tiria ir eksperimentuoja, siūlo futuristinius scenarijus, fantazuoja ir rizikuoja.
Taip atveriami kitokie tikrovės išgyvenimo ir supratimo maršrutai. Jie plečia akiratį ir suteikia drąsos. Mes galime jaukintis kalėjimų kiemų kasdienybę, įsijausti į amžino pasikartojimo rate įstrigusių žmonių ritualus, galime pasijusti visagale dieviška akimi.
Bet mums suteikta galimybė susimąstyti ir apie visuotinio vojerizmo ekspansiją, apie nešvarių malonumų pavojus. Dangiška žiūra žmones paverčia daiktais, taikiniais, schemomis, todėl taip lengva juos naikinti optinėmis raketomis ar dronais – kamikadzėmis“, – teigia Lietuvos dailės teoretikas, kritikas Virginijus Kinčinaitis.
Kaip 15min GYVENIMUI sakė A.Repšys, maždaug prieš trejus metus jam teko fotografuoti objektus greta įkalinimo įstaigų.
„Kadangi dronas yra toks daiktas, kurio daug kas šiais laikais bijo, juo labiau greta įkalinimo įstaigų, tad, kad nekiltų bėdų, paskambinau į Kalėjimų departamentą pasitarti, kaip tą galėčiau padaryti“, – sakė A.Repšys.
Tada, pasak menininko, ir kilo mintis, kad galbūt galima fotografuoti ne tik prie, tačiau ir pačias įkalinimo įstaigas.
„Bet tuo metu viskas taip ir baigėsi, o ta mintis niekur nedingo. Kodėl? Visų pirma, skrydis – ar paukščio, ar su dronu, ar koks jis bebūtų – asocijuojasi su laisve. O ten yra visiška priešingybė – nelaisvė. Todėl ir buvo įdomu pasižiūrėti“, – kalbėjo A.Repšys.
Greta minčių apie laisvę ir nelaisvę Andriui kilo ir kitų – profesinių. Jam atrodė, kad toks projektas būtų įdomus ne tik vaizdais, tačiau ir, sakykim, šešėlių žaismu.
„Taip pradėjau kalbėtis su Kalėjimų departamentu, kad jie sutiktų. Iš karto jie su manimi bendravo atsargiai. Aš iš tiesų nebuvau girdėjęs, kad pasaulyje kur nors buvo taip daryta: dronu fotografuoti įkalinimo įstaigas ir rengti parodą. Kiek vėliau departamentui parodžiau savo nuotraukas, darytas dronu. Jie pasižiūrėjo ir ta idėja jiems pasirodė įdomi.
Taip mes pasirašėm sutartį, kuria aš gavau leidimą skraidyti kada tik noriu, tik iš anksto apie tai pranešus. To reikėjo tam, kad manęs nenumuštų“, – pasakojo fotografas.
Andriaus skraidymai tęsėsi apie dvejus metus. Kaip sako pats, Lietuvoje esančias įkalinimo įstaigas norėjo fotografuoti neskubėdamas, skirtingais metų laikais.
„Koks jausmas? Jausmas tas, kad ten tikrai nenorėčiau būti. Nesvarbu, kad jie ten nieko neveikia, nieko nedaro, jais pasirūpinta. Žmonės, kurie matė parodą, sakė: ten ir aikštelės (krepšinio) yra, jie ten žaidžia, nieko neveikia... Tada ir klausiu: ar jūs norėtumėte čia pažaisti?
Sunku tą jausmą nusakyti. Buvo, kai nesupratau, kas vyksta ir dėl ko vyksta. Fotografuodamas aš pamačiau vaizdą, kaip žmonės vaikšto nuo sienos iki sienos. Greitu žingsniu, bet tik nuo sienos iki sienos, lauke. Pamačiau daug krepšinio aikštelių. Matyti, kurios yra gerai įrengtos, o kurios ne“, – kalbėjo A.Repšys.
Fotografuodamas įkalinimo įstaigas A.Repšys droną keldavo būdamas už teritorijos ribų, mat į vidų jis patekti nebūtų galėjęs: „Taip fotografuojat nereikėjo gauti leidimų patekti į vidų, o ir nelabai būčiau galėjęs, nes tektų įsinešti visą rinkinį draudžiamų daiktų, pradedant mobiliuoju telefonu, kuris yra kaip valdymo priemonė. Vienintelėje įstaigoje – Lukiškėse – tik iš vidaus kilau“, – sakė A.Repšys.
Pasak parodos autoriaus, tik atrodo, kad visos įkalinimo įstaigos yra panašios ar kad vaizdai kartojasi.
„Tarkime, yra krepšinio aikštelių nuotraukų serija. Jos visos kažkuo panašios, bet tuo pačiu ir skirtingos.
Mano dronas yra su besikeičiančiais objektyvais. Jei pamatau, kad kažkuriame krašte vyksta veiksmas, kažką žmonės veikia, aš užsidėdavau objektyvą, kuriuo galima labiau prisitraukti, kildavau aukščiau virš jų galvų“, – kalbėjo pašnekovas.
Pristatydamas parodą Andrius sako, kad įkalinimo įstaigų fotografavimas yra keisčiausia, ką jis dronu yra fotografavęs.
„Iš viršaus aš fotografuoju labai seniai. Priklausiau klubui „Pajusk skrydžio jėgą“, kur lakūnai, oreiviai skraidindavo oro balionais. Todėl man vaizdas iš viršaus nėra toks ypatingas. Tačiau čia nebuvo architektūra, gamta, kraštovaizdis.
Šiuolaikinių dronų galimybės, kai tau nereikia galvoti, kad jis suduš ar kas nors atsitiks, suteikia man laisvę ieškoti ko nors neįprasto, įdomaus“, – kalbėjo A.Repšys.
