Praėjusį mėnesį per Lietuvą vedantis piligriminis „Camino Lituano“ kelias pasipildė nauja atšaka – maždaug 180 kilometrų maršrutu po Žemaitiją. Sužymėję kelią kriauklėmis ir rodyklėmis savanoriai surengė pristatomąjį savaitės trukmės žygį nuo Telšių iki Kurtuvėnų ir juo pakvietė eiti visus norinčius.
Reiktų pasimokyti optimizmo
Kelionės metu žygeiviai aplankė daug įvairių šį etnografinį regioną garsinančių objektų: miestelius su stūksančiomis bažnyčiomis, gyvenvietes, parkus, piliakalnius.
Pasak Vaidos, jai tai buvo pirmoji pažintis su neregiais ir iš karto kilo nemažai klausimų – kaip ir kiekvienam, pirmą kartą gyvenime sutinkančiam nematantį žmogų.
„Tačiau jau po pirmosios žygio dienos pamačiau, kad jie ne tik eina užtikrintai, bet kelyje lenkia ir mane, turinčią nemažai žygių patirties.
Optimizmo, humoro, gero nusiteikimo ir atvirumo įvairiais klausimais iš jų reiktų pasimokyti kiekvienam. Nustebino savarankiškumas, pasikeitė ir mano pačios supratimas: kaip įmanoma nematant eiti, kaip įmanoma besąlygiškai pasitikėti šalia esančiu?
Kaip studijuoti, sportuoti, keliauti, žaisti stalo žaidimus, naudotis telefonu ir daugybė kitų dalykų. Buvo labai smagu ir paprasta eiti kartu. O gal taip nutiko todėl, kad sutapo mūsų „auros“ ir žingsniai? Tą žygį labiausiai atsiminsiu ir vertinsiu dėl šios pažinties“, – kalbėjo Vaida.
„Eidamas nesijaučiau kitoks“
Savaitės žygis pėsčiomis neregiams bei regėjimo negalią turintiems žygeiviams tapo ir iššūkiu, ir atradimu.
Povilas eiti pėsčiomis pradėjo prieš keletą metų. Tuomet VšĮ „LASS pietvakarių centras“ direktorė Jolanta Kručkauskaitė, būdama aktyvi žygeivė bei „Camino Lituano“ bendruomenės narė, suorganizavo dviejų dienų žygį, skirtą tik neregiams. Žygio tikslas – išbandyti žmonių su regos negalia galimybes ir tuo pačiu patvirtinti arba sugriauti egzistuojančius stereotipus, kurių visuomenėje vis dar apstu.
„Į šį pasiūlymą žiūrėjau labai skeptiškai, nes pačiam iki tol žygiavimas nebuvo pomėgis. Esu sportininkas, lengvosios atletikos atstovas, tad man buvo nesuprantamas toks laiko švaistymas – per šešias-septynias valandas nupėdinti 30 kilometrų. Eidamas daug labiau pavargsti, nes juk tą pačią atkarpą galima per kelias valandas nubėgti, taip patiriant mažiau nuovargio. Visgi nusprendžiau pamėginti. Maniau, kad jei nepatiks, daugiau tuo nebeužsiimsiu“, – pasakojo Povilas.
Tačiau pabandęs didelius atstumus eiti pėsčiomis Povilas pėsčiųjų žygius pamėgo. Jam teko dalyvauti jau ne viename „Camino Lituano“ bendruomenės organizuotame žygyje.
-
Vienas iš „Camino Lituano“ įkūrėjų: kai sutinki žmogų pirmą ir gal paskutinį kartą gyvenime, labai lengva kalbėti apie bet ką
-
Trys neregiai – apie įspūdžius iš piligriminio žygio: kai negali matyti, kitaip jauti
-
Ispanija artėja – Genadijus jau nuėjo 3,8 tūkst. kilometrų: „Sunkiausia – įveikti vienatvę“
„O žygis Žemaitijoje – pats įsimintiniausias. Galbūt dėl to, kad ilgiausias? Eidamas kartu su visais tikrai nesijaučiau kitoks, nesijaučiau žmogus, kuris turi negalią, nesijaučiau negalintis praeiti vieno ar kito kliūčių ruožo.
Jaučiausi lygiai toks pat, kaip ir visi kiti 29 žygeiviai. Smagiausios ir sunkiausios buvo pirmosios kelios dienos. Per jas mes, silpnaregiai ir neregiai, regintiems žmonėms savo elgesiu parodėme, kad mūsų kasdienybė – lygiai tokia pati, mes geriame tokią pačią kavą, esame stiprūs įveikiant iššūkius ar žygiuojant ilgus atstumus“, – kalbėjo Povilas.
Džiaugėsi pažintimi su vietos bendruomenėmis
„Nesuklysiu pasakęs, kad tai buvo pirmas toks žygis mano gyvenime. Per savaitę nužingsniavau apie 180 kilometrų! Fantastika!“ – sako neregys Paulius.
Jis džiaugėsi galimybe keliauti kartu su draugišku piligrimų būriu, pažintimi su vietos bendruomenėmis ir Žemaitijos krašto kultūra, tradicijomis, papročiais.
„Jeigu iš pradžių dar dvejojau, ar sugebėsiu įveikti visą atstumą, tai paskutinėmis dienomis abejonių visai neliko. Smagu buvo būti piligrimu, pamiršti visus rūpesčius, kartu pailsėti ir turiningai, aktyviai ir prasmingai praleisti laiką.
Sužinojau daug iki tol negirdėtų faktų apie Varnius, Kurtuvėnus, kitų miestelių istorijas. Nuoširdus ačiū visai „Camino Lituano“ bendruomenei už įsimintiną, puikių emocijų ir geriausių įspūdžių kupiną žygį! Buen Camino“, – prisiminimais apie žygį dalinosi Paulius.
Galimybė išbandyti savo ribas
Po Žemaitiją žygiavęs silpnaregis Simonas sako, kad ši savaitė tam tikra – simboline – prasme jam leido eiti ne tik už save, tačiau ir už tuos, kurie kartu būti negalėjo.
„Ši kelionė – bendrystės žygis, neįkainojama patirtis išbandyti savo ribas. Pats nukeliavau 148 kilometrus. Vienu tarpu teko stabtelti, nes pakilo akispūdis“, – kalbėjo Simonas.
Nepaisant to vyras sako, jog kilę nepatogumai nesugadino žygio atmosferos. Didžiausią įspūdį jam paliko akimirkos, praleistos Palendriuose, sutapusios su jo paties gimimo diena, žavėjo Palendrių grigališkasis choralas, saulės pasitikimas, Tautiškos giesmės ir sutartinių giedojimas ant piliakalnio: „Tai buvo kažkas magiško ir nepamirštamo.“
Iššūkis – šlapia žemė, medžių šakos
Kartu keliavusi silpnaregė Natalia yra ukrainietė, o į Lietuvą ji atvyko prasidėjus karui Ukrainoje. Jai ši kelionė – ne tik kilometrų iššūkis, bet ir pažintis su Lietuva bei jos žmonėmis.
„Ėjau labai smagioje, linksmoje, geroje kompanijoje. Žygyje be lietuvių dar dalyvavo keli vokiečiai ir aš, viena ukrainietė. Komunikavimo problemų nekilo. Bandėme kalbėti įvairiomis kalbomis: ir angliškai, ir rusiškai, ir šiek tiek lietuviškai. Viso žygio metu mane pakaitomis lydėjo tai vieni, tai kiti žmonės“, – pasakojo Natalia.
Paklausta apie žygio iššūkius Natalia sako, kad sudėtingesnės atkarpos buvo miško keliai. Vietomis žemė nebuvo išdžiūvusi, tad kai kur teko klimpti, eiti per balas, taip pat trukdė pasitaikantys krūmynai, atsikišusios medžių šakos, medžių išvartos. Po pirmųjų keturiasdešimties kilometrų pasijuto kojų skausmas, šioks toks nuovargis.
„Labiausiai įsiminė diena, kai vieno aplankyto kaimelio gyventojas leido paglostyti jo auginamus mažus ėriukus. Dar labai patiko gamta ir grynas oras“, – sakė Natalia.
Apie „Camino Lituano“
„Camino Lituano“ kultūros kelias – pirmas ir vienintelis savarankiškai keliauti paruoštas maždaug 900 kilometrų šiuolaikinis piligrimų kelias, besidriekiantis per visą Lietuvą ir prisijungiantis prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo.
Kelias prasideda ties Latvijos ir Lietuvos siena Žagarėje, vingiuoja per Šiaulių, Kauno, Alytaus apskritis ir pasiekia Lenkiją, kurioje susijungia su „Camino Polaco“ piligrimų taku. Prie pagrindinio kelio prisijungia naujos atšakos.
Kelias suskirstytas į vidutiniškai 25 kilometrų dienos kelionės etapus, jis sužymėtas tradicinėmis geltonomis rodyklėmis bei kriauklėmis. Etapų stotelėse piligrimų ir žygeivių patogumui veikia nakvynės vietos, maitinimo įstaigos, yra kita reikalinga infrastruktūra.
„Camino Lituano“ – ne tik pažymėtas maršrutas žemėlapyje. Tai – gyvas socialinis, kultūrinis, ekonominis reiškinys, prie kurio prisideda ir vietinės bendruomenės.
Keliu einantys piligrimai aplanko bažnyčias, koplyčias, šventvietes, piliakalnius, pažintinius takus, apžvalgos bokštus, archeologijos, gamtos paminklus, muziejus, dvarus, istorinio ir kultūrinio paveldo vietas.
Kelias sukurtas be jokių projektinių lėšų ar valstybės pagalbos: visus darbus atliko „Camino Lituano“ bendruomenė ir savanoriai.
