- Indre, kokia buvo Jūsų pirmoji pažintis su automobiliais, vairavimu?
- Prasidėjo klasiokui nusipirkus mašiną. Pradėjome dalyvauti slalomuose, bet tai greitai ir užsibaigė, nes mašina buvo sena ir tiesiog sulūžo. O paskui išsilaikiau automobilio teises ir pradėjau pati su savo automobiliu dalyvauti įvairiuose slalomuose. Viskas pamažu išsivystė iš įvairiausių projektų, atsiradau laiku ir vietoje. Kaip sakau, turėjau labai didelę svajonę ir norėjau lenktyniauti, pradėjau važinėti motociklu, o vėliau viskas perėjo link automobilių.
- Gal prisimenate istoriją, kuri padėjo suprasti, kad jaučiate „aistrą“ vairavimui?
- Galbūt pirmoji tokia priemonė buvo motoroleris, esant vienuolikos metų tėvai nupirko. Pradėjau su juo važiuoti daug kilometru, važiavau labai toli. Pastebėjau, kad man sekasi toks važinėjimas, o kai sekasi, tai labai patinka.
- Kaip nusprendėte pradėti žiedinių lenktynių karjerą? Kas pastūmėjo pasirinkti tokį karjeros kelią?
- Aš pradėjau nuo motorolerio, mano draugai ir daug kitų žmonių kompanijoje važinėjo motociklais. Galvojau, kad ir pati ateityje lenktyniausiu būtent motociklu, ilgai gliaudžiau tokią mintį. Eidavau stebėti motociklų lenktynių, tai buvau nusiteikusi lenktyniauti būtent motociklu. Tačiau tėvai, patys suprasdami, kad kitaip čia nebus, pastūmėjo mane labiau orientuotis į automobilius. Viskas dėl saugumo. Jie leido man nusipirkti paprastą ir saugią mašiną, kad galėčiau lenktyniauti. Tada tėtis tarėsi su draugu, kokiose lenktynėse man geriau dalyvauti – ralio, slalomo ar žiedinėse. Man tai buvo nesvarbu, nes viskas ko norėjau – lenktyniauti. Tuomet tėčio draugas patarė rinktis slalomą, tačiau pati pamažu nuėjau į žiedines lenktynes.
- Su kokiais sunkumais ir iššūkiais susiduriate lenktynių metu?
- Sportas yra mano gyvenimo variklis ir viską išmokau per sportą, kadangi ten matai viską. Būna labai gerų dienų, būna blogų, piktų dienų, matai kaip kitiems sekasi arba nesiseka. Sunkiausia yra susitvarkyti, kai įdėjus daug darbo nesiseka. Tuo metu atsiranda momentai, kai turi patikėti savimi, apsispręsti, ar tu vis dar to nori. Buvo pradžioje laikas, kai dar nemokėjau tvarkytis su savo jausmais. Paskutiniai du metai man yra vienas malonumas, bet iki to aš tikriausiai subrendau. Dabar aš labai mėgaujuosi, nebūna blogų dienų, jei ir pasitaiko avarija ar techninis gedimas, tai tiesiog iš to pasimokau.
- Kada labiau susidomėjote „driftu“?
- Pernai rudenį. Kiekvieną žiemą turiu tradiciją mokytis kažko naujo. Esu ir makiažo, kirpėjos kursus baigusi, net sunkvežimio teises išsilaikiau, nes kiekvieną žiemą randu naują veiklą, kuria užsiimu ir mokausi. Taip nusprendžiau išbandyti „driftą“. Man tai buvo visiškai nauja sporto šaka. Kartu su vyru pradėjome lankyti „drifto“ pamokas. Pradžia man nebuvo paprasta. Iš esmės nuo praėjusio rudens pradėjau mokytis, o į varžybas važiuoti nusprendžiau šių metų balandį.
- Žinome, kad Jūsų pirmoji „drifto“ pamoka buvo su „Side to Side“ komanda. Tokią pramogą iš „Laisvalaikio Dovanos“ gali įsigyti ar padovanoti kiekvienas norintis pramokti slysti šonu. Kaip Jums sekėsi pirmasis „drifto“ išbandymas?
- Man viskas buvo labai įdomu ir nauja. Treniravomės Kačerginės Nemuno žiedo trasoje, tai ir automobilis puikiai važiavo, ir visos sąlygos buvo puikios. Tuo metu, kai visiškai nebuvau bandžiusi „drifto“, man visko buvo per akis. Buvo ruduo, krito medžių lapai, saulė leidosi, buvo labai gražus laikas apskritai ir labai fainos pamokos.
- Kas labiausiai įsiminė iš pasivažinėjimo su „Side to Side“ „drifto“ komanda? Kokius įspūdžius paliko pamoka?
- Man tos pamokos davė labai daug teorijos, nes apie „driftą“ nieko nežinojau. Žiedinėse lenktynėse važinėjau priekiniais ratais varomu automobiliu. „Drifte“ automobilis varomas galu, todėl man viskas buvo labai keista. Pradžioje buvo labai daug naujų dalykų. Pamenu, kaip pati „paišiau“ tas saules, man nelabai sekėsi, nes aš labai norėjau įsigilinti, kad ateityje būtų lengviau. To pirmojo bandymo metu, mane stebėjo lenktynininkai, su kuriais dabar esu komandoje. Tada vos „išpiešiau“ saulę, o dabar kartu su jais dalyvauju lenktynėse.
- Ar ši pamoka padėjo apsispręsti koncentruotis į „driftą“?
- Manau, kad taip, nes aš pas juos („Side to Side“ – red. past.) pirmą kartą pabandžiau „driftą“ ir man labai patiko. Antros treniruotės metu man jau sekėsi daug geriau, kadangi po pirmosios viską pergalvojau. Kas mane treniruotėse matydavo, sakydavo, kad aš turiu potencialo, bet žinoma, reikia keletos pamokų. Visa „drifto“ bendruomenė ir komanda mane labai maloniai priėmė, tai ir pritraukė mane. Labai smagu, nes sportas yra ypatingas dėl žmonių, norisi su jais leisti savaitgalius, treniruotis.
- Kokius pagrindinius skirtumus įžvelgiate tarp žiedinių lenktynių ir „drifto“?
- Slysti šonu arba neslysti – skirtumas didžiulis. „Drifte“ turi daug mažiau šansų ir laiko parodyti savo gebėjimus. Du kvalifikaciniai važiavimai yra vienintelė galimybė parodyti gerą važiavimą, tad turi pravažiuoti trasą teisingai, kaip prašo teisėjai. O, tarkim, sprinte yra dešimt ratų, ilgų distancijų lenktynėse turi šešias arba dvidešimt keturias valandas nuolatinio važiavimo, todėl savo klaidą ilgainiui gali ištaisyti. „Drifte“ negali padaryti nei vienos klaidos. Dažniausiai tavo klaida reiškia, kad iškrenti iš varžybų. „Drifte“ prieš kvalifikaciją pasiekiamas vienas didžiausių stresinių lygių iš visų automobilių sporto šakų, nes turi vieną vienintelį šansą, labai trumpą laiką ir negali daryti korekcijų. Tai šitas būtų pagrindinis skirtumas, kuris verčia labai susikaupti, surasti savo ritualus, kurie užtikrintų stabilumą.
- Kokios emocijos Jus aplanko dalyvaujant lenktynėse? Ar jaučiate baimę, azartą?
- Jaučiu ir baimę, tačiau „drifte“ kiek mažiau, nes greitis palyginus su žiedinėmis lenktynėmis yra mažesnis. Žiedinėse lenktynėse prieš kiekvieną sezoną prisimenu savo baimes, jaudinuosi, bet įsivažiavus į savo ritmą, vėl viskas tampa gerai. Taip pat veikia tai, koks yra tavo tikslas atvažiuojant į lenktynes. Jeigu į lenktynės žiūri lengvai, nes nesieki laimėti, o labiau pasitreniruoti, ir žinai, kad yra kažkas, kas įdėjo daugiau darbo, tai tu vistiek maksimaliai stengiesi, bet neišreikalauji iš savęs pastangų. Šiuo metu ruošiu galingesnį automobilį, kad galėčiau išbandyti „driftą“ Nemuno žiede. Manau, ten bus baisiau, nes greitis didesnis. Tačiau didelės baimės nėra, labiau veikia stresas, kyla klausimai, abejonės. Geras emocijas sukelia pasitenkinimas, kai pasiseka lenktynės, kai pasiekiu mažų pergalių.
- Kokių turite ateities planų? Gal šiuo metu esate užsibrėžusi tikslą, kurį norėtumėte pasiekti lenktyniaudama?
- Mano tikslai su laiku atrodo vis kitaip. Žinoma, norėčiau tapti čempione, esu slalomo čempionė, žiedinėse lenktynėse stovėdavau ant podiumo, bet pirmos vietos dar neturėjau. „Driftu“ užsiimu tik pirmus metus, bet turiu tikslą, kad mano įdėtas darbas atsipirktų maksimaliai, o šiuo metu stengiuosi daryti tai, kas patinka ir tuo mėgautis. Stebint konkurentus kartais matai, kad konkurentas šiandien nelaimėjo, bet tu jį gerbi, nes žinai, kad jis yra greitas, todėl ir aš norėčiau išlikti lenktynininkų atmintyje, kaip greita lenktynininkė. O tokia didžiausia svajonė, kurią nežinau ar įgyvendinsiu, būtų dalyvauti Europos „drifto“ čempionate, bet tam reikia labai daug laiko ir pinigų, o ir man jau ne šešiolika.
- Ar turite svajonių išbandyti ir kitas automaniškas pramogas ar sporto šakas?
- Jeigu turėčiau neribotą kiekį pinigų, tai važiuočiau visur – išbandyčiau ralį ir Dakarą, lenktyniaučiau visur, kur yra automobiliai. Apetitas kyla beaugant, prieš 9 metus aš svajojau stovėti lenktynių starte, o dabar tai esu patyrusi jau daugybę kartų. Dabar stengiuosi vertinti tai, ką turiu.
