Įsivaizduoti, ką reiškia keturias paras praleisti kameroje, kurioje temperatūra siekia -50 laipsnių, sunku. Taip ir sakau V.Romanovskiui – vien nuo minties apie tai kraujas stingsta. Tačiau Vilniaus rajone gimęs ir užaugęs daugkartinis Guinnesso rekordininkas šalčio nebijo. Ir tai įrodė jau prieš metus, kai dviračiu dvi paras važiavo Jakutijoje (oficialiai – Sachos Respublika), šalčiausioje šiaurės pusrutulio vietoje – Oimiakono rajone.
„Prisijaukiname šaltį“
„Prieš metus pasiekėme ten Guinnesso rekordą važiuodami dviračiu dvi paras be pertraukos. Nusprendėme tęsti šį nuotykį su šalčiu, įgyvendinti naują projektą, kurį pavadinome „Prisijaukiname šaltį“ („Oswajamy mróz 2018“). Tai dviejų dalių projektas.
Savo projektais mėginame parodyti, kad galima susidraugauti su šalčiu, šaltis daro teigiamą įtaką žmogui, – sakė V.Romanovskis.
Pirmoji jo dalis Krokuvos politechnikoje, kur atliksime bandymus -50 laipsnių temperatūroje, jų metu labai atidžiai stebėsime, kaip žmogus jaučiasi, reaguoja į šaltį. Bandymus stebės gydytojai, mokslininkai. Analizuosime, kokie pokyčiai įvyksta žmogaus organizme, bandysime specialų maistą, koks tinka labiausiai, energijos suteikiančius papildus, taip pat – įrangą, drabužius“, – apie būsimąjį eksperimentą 15min pasakojo V.Romanovskis.
Eksperimentas atliekamas bendradarbiaujant su Krokuvos Politechnikos aukštąja mokykla ir Kūno kultūros akademija.
Šių bandymų išvados prisidės koreguojant būsimąjį elgesį, nes jau kitąmet V.Romanovskis pasiryžęs vėl vykti į Jakutiją ir ten pasiekti dar vieną rekordą: nuvažiuoti dviračiais 1000 km be jokios pagalbos.
Su šalčiu galima draugauti
Bandymams numatyta 100 valandų 50 laipsnių šaltyje. Paklaustas, ar nesibaimina tokio išbandymo, V.Romanovskis teigė baimės tikrai nejaučiąs. „Tai požiūris – žmonėms visada atrodo, kad šaltis yra nemalonu, tam tikras diskomfortas. Bet taip nėra, savo projektais mėginame parodyti, kad galima susidraugauti su šalčiu, šaltis daro teigiamą įtaką žmogui, nes besiruošdami treniravomės, net nardėme eketėse. Ir tai rodo, kad organizmas prisitaiko, yra atsparus šalčiui, kitaip reaguoja. Termoreguliacija pagerėja, žmogus tampa atsparesnis, mažiau serga, šaltis lyg savotiški skiepai nuo peršalimo“, – apie teigiamą šalčio poveikį kalbėjo būsimojo eksperimento dalyvis.
Šaltis lyg savotiški skiepai nuo peršalimo.
Labiausiai susidraugauti su šalčiu V.Romanovskis pataria tiems, kurie šalti nemėgsta. Tarkim, jeigu šąla rankos ar kojos, tereikia tam tikrų treniruočių ir tai gali pasikeisti. „Jeigu kas galvoja, kad aš per šalčius vaikštau su šortais, tai taip nėra. Aš nemėgstu šalti. Niekada nesimaudysiu po lediniu dušu, bet galiu pasinerti į eketę, tai man teikia malonumą“, – kalbėjo jis.
Tačiau viską reikia daryti „su galva“, sako V.Romanovskis. Anot jo, eksperimentas termokameroje numatytas keturioms paroms, tačiau jeigu specialistai pastebės kokius nors dalyvių sveikatos sutrikimus, viskas iš karto baigsis. „Kameroje būsime saugiomis sąlygomis, bet kada galime išeiti. Tai nėra kaip išvyka žiemą į 8 tūkst.m aukščio kalną, kai niekas negalėtų padėti“, – teigė eksperimento dalyvis.
Valerjanas Vilniuje gimė ir užaugo, baigė mokyklą, tačiau dabar jau daugiau nei 20 metų gyvena Lenkijoje.
Pasaulio rekordą V.Romanovskis pasiekė prieš metus dvi paras važiuodamas dviračiu Jakutijoje, tuomet jis įveikė beveik 500 km itin atšiauriomis sąlygomis. Temperatūra tuomet nukrisdavo iki 50 laipsnių šalčio, o tokiu oru niekas iki jo nesiryžo važinėti dviračiu.