Pasak LRT laidos „Mūsų gyvūnai“, šių gyvūnų augintojų teigimu, šeškai turi savo nuomonę, yra savarankiški ir išradingi, todėl tikrai gali nustebinti savo šeimininkus.
Tačiau nenustebkite, jei, įsigiję šešką, rasite iškuistą šiukšliadėžę, iškastą gėlę arba pasigesite obuolio. Gali būti, kad jį nušvilpė šeškas.
„Jie mėgsta pavogti visokio šlamšto ir paslėpti arba po lova, arba po vonia. Mes jau žinome slaptavietes, maždaug žinome, kur reikia eiti valyti. Vienas mūsų šeškas mėgsta vogti obuolius“, – sako du šeškus – Koksą ir Ogį – auginanti Inga Kraujelienė.
Vienas mūsų šeškas mėgsta vogti obuolius.
Augina angelą ir demoną
Judrūs, smalsūs ir išdykę – būtent taip savo augintinius apibūdina šeškų mylėtojai.
I. Kraujelienė nemėgsta kačių. Jos širdis labiau linksta prie šunų. Tačiau jiems moteris sako neturėjusi laiko.
„Tuomet pamatėme šeškus. Tai buvo kažkas tarpinio tarp šuns ir katės. Jie turi labai savitą charakterį – individualistai. Tai mums labai patiko, nes norėjosi gyvūno, kuris turėtų savo nuomonę, charakterį, kad nebūtų gyvūnas po padu. Norėjosi, kad su juo būtų įdomu“, – teigia I. Kraujelienė.
Dabar du šeškus – Škotą ir Švedą – su draugu auginanti Ieva Mulevičiūtė pasakoja, kad šeškas buvo jos draugo svajonė nuo pat vaikystės, todėl moteris sugalvojo ją įgyvendinti ir šį gyvūną draugui padovanojo šv. Kalėdų proga.
Vienas – labai geras, visi gali paimti jį ant rankų, o kitas – demonas angelo veidu.
„Deja, to šeško jau nebeturime. Dabartiniai šeškai – velnias ir angeliukas. Vienas – labai geras, visi gali paimti jį ant rankų, o kitas – demonas angelo veidu. Jis myli tik mane ir mano draugą, o visiems kitiems kanda – ir labai stipriai“, – tvirtina I. Mulevičiūtė.
Šeško Anubio šeimininkas Paulius Bartašius sako sugalvojęs įsigyti šešką, kai pamatė telefono reklamą.
„Pamačiau reklamą būtent su šešku. Ta reklama suveikė atvirkščiai: telefono neįsigijau, bet sugalvojau, kad man reikia šeško. Pasidomėjau ir pamačiau, kad tai yra optimaliausias variantas, nes man patinka ir katinų, ir šunų savybės, o šeškai turi ir tų, ir tų“, – tikina šeško augintojas.
Pasak jo, buvo sunku įkalbėti žmoną ryžtis laikyti būtent šį gyvūną. O ir aplinkiniai, išgirdę apie tokį P. Bartašiaus pasirinkimą, jo darsyk perklausia, ką jis laiko.
„Jei kam nors pasakau, kad turiu šešką, visi klausia: „Ką tokį? Šešką? Tegi žmonės laiko tik šunis, kates, žuvytes ir papūgėles!“ – pasakoja vyras.
Iš tikrųjų naminis šeškas – tikrai dar ne visiems įprastas gyvūnas. Įdomu tai, kad kadaise šeškai buvo naudojami triušių medžioklei. Kai kuriose šalyse tokia tradicija išliko iki šių dienų.
12 metų šeškus auginanti Jonė Smilgevičiūtė pasakoja, kaip vyksta medžioklė su šeškais.
„Tinklu aptveriama tam tikra teritorija. Yra triušių urvai, kuriuose jie gyvena. Į tą urvą kišamas šeškas. Šeško darbas – triušį ištraukti. Paprastai šeškai – dvigubai mažesni už triušius, bet jie tą sugeba ir padaro“, – teigia J. Smilgevičiūtė.
Jos žiniomis, pavyzdžiui, vengrai arba britai su šeškais medžioja iki šiol. Ne tik dėl mados, kaip pabrėžia pašnekovė, o ir dėl tradicijų. Skandinavijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, kur gana populiaru laikyti šeškus, anot šeškų augintojos, tokia medžiokle neužsiimama.
Ir kanda, ir pabučiuoja
J. Smilgevičiūtės teigimu, šeškas – specifinis gyvūnas ir tinka tikrai ne kiekvienam.
Išlieka didelė tikimybė, kad šeškas gali kandžiotis ar neadekvačiai pasielgti stresinėje situacijoje.
„Ne kiekvienas šeškas bus tobulo ir draugiško charakterio. Jie turėtų būti tokio charakterio, bet jie nėra taip seniai domestikuoti. Kartais prasiveržia laukinis charakteris, atsargumas. Išlieka didelė tikimybė, kad šeškas gali kandžiotis ar neadekvačiai pasielgti stresinėje situacijoje“, – sako šeškų augintoja. Tačiau ji akcentuoja, kad ne visi šeškai tokie.
Kaip pasakoja I. Kraujelienė, jos auginami šeškai jau nėra labai aktyvūs dėl savo amžiaus, bet drąsos jiems vis dar pakanka. Pasak pašnekovės, kai būna maži, jie apkandžioja rankas, bet vėliau to nebedaro.
„Kai būna maži, žinoma, apkramto, kaip ir visi maži gyvūnai, kol supranta, kad žmogui skauda. O vėliau tiesiog prisitaiko ir daugiau nekramto, net žaisdami. Kartais gal net norėtųsi, kad įkastų. Jei esi ne su pirštine, jaučia odą ir pradeda laižyti rankas. O vienas mano šeškas iš viso moka duoti bučkį. Va, koks jisai mielas“, – sako šeškų augintoja.
