Tačiau Svajūnė teigia, kad tik iš pirmo žvilgsnio jos profesija atrodo moteriška ir poetiška. „Dažnas gali pagalvoti, kad dienas leidžiu smagiai rausdamasi įvairiuose blizgučiuose, bet dirbant su tauriaisiais metalais ir akmenimis – realybė yra visai kitokia. Iki tol, kol gimsta dirbiniai, stalas ir rankos būna pilnos plaktukų, grąžtų ir kaltų. Kartais po kūrybingos ir darbingos dienos jaučiuosi lyg būčiau vertusi kalnus, o dar tas nuolatinis palinkimas virš stalo, nugarai tai – tikrai nedėkinga veikla”, – nematomą savo amato pusę atskleidė Svajūnė.
Apie nugarą juvelyrė užsimena ne be reikalo – per beveik du tokio darbo dešimtmečius jos skausmai privertė moterį prisiminti sportą, įsigyti ortopedinį įtvarą bei pakeisti senąjį čiužinį.
„Iš gydytojo gavusi visus šiuos nurodymus, iš pradžių maniau, kad čiužinį pasikeisti bus lengviausia, tačiau jau pirkau antrojo mėnesio abonementą į sporto klubą, o miegojau vis dar taip pat. Prisipažinsiu, sunkiausia buvo rasti ne tokį, kuris tiktų mano stuburui, bet tokį, kuris derėtų prie interjero. Galbūt skamba keistai, bet nauji, modernūs daiktai sunkiai randa vietą mano namuose, todėl labai nustebau, kai pagaliau atradau sau ergonomiškai idealų čiužinį, kurio tradicijomis dvelkiantis dizainas itin išsiskyrė iš kitų – jo sudaigstymas horizontaliomis linijomis man iš karto priminė lietuvių senovinius skersadryžius audinius”, – dalijosi Svajūnė.
Užtenka apsidairyti menininkės namuose, kuriuose visi baldai išskirtiniai, jos pačios restauruoti, o kai kurie menantys net tarpukarį. Svajūnės paaiškinimas, jog nauji daiktai neapgalvotai čia neatkeliauja – tampa akivaizdus.
„Visi baldai yra autentiški, o didžioji jų dauguma atkeliavo iš tėviškės Žemaitijoje. Man svarbu žinoti, kad kiekvienas daiktas turi savo istoriją ir yra vienintelis toks, todėl ir rinkdamasi čiužinį, norėjau rankų darbo, o ne serijinės gamybos gaminio. Žinau, kad šiais laikais tai yra didžiulė prabanga, bet tokia jau esu. Ir pati nepriimu užsakymų, jei manęs prašo tiksliai atkartoti ankstesnį papuošalą, todėl niekur nerasite dviejų tokių pačių mano kurtų dirbinių, skirsis išvaizda arba naudotos medžiagos”, – pasakojo menininkė.
Svajūnė paaiškino, jog gamtiškumo bei tradicijos svarba jos kūryboje lemia ir medžiagų pasirinkimą tiek kasdieniame gyvenime, tiek savo dirbiniams, kuriems ji dažniausiai naudojanti ragą, sidabrą bei gintarą.
„Kaip ir kurdama papuošalus, taip ir savo aplinkai stengiuosi rinktis kuo artimesnes gamtai žaliavas, todėl ir susidomėjau „Trispalve” čiužinių kolekcija, išsiskiriančius medžiagų natūralumu bei lietuvių liaudies tautodailės elementais. Ir nors mano akį šie gaminiai patraukė savo dizainu, artima gamtinei spalvine gama bei tekstūra, natūralumas paveikė ir miego kokybę. Tarkime, dėl lino pluošto, esančio užvalkale, esu rami dėl jo higieniškumo, o pats čiužinys idealiai prisitaiko prie temperatūros – žiemą šildo, vasarą vėsina”, – privalumus vardino juvelyrė.
Svajūnė juokavo, kad čiužiniui „Mūza Plius” pavyko ne tik prisitaikyti prie namų aplinkos, bet ir prie jos nugaros.
„Įdomiausia tai, jog kol nebuvau patyrusi tokio komforto, nežinojau, jog ant senojo čiužinio miegu nepatogiai. Tuo metu atrodė, kad atsikelti šiek tiek surakintai yra normalu. Šia prasme naujosios technologijos yra gėris, savo čiužinį vadinu išmaniuoju, nes jis ne tik tiksliai prisitaiko prie mano kūno, bet ir formuoja taisyklingą stuburo padėtį”, – sakė juvelyrė, teigianti, jog nugaros skausmai ją vargina jau žymiai rečiau.
Menininkė pasakojo pastebinti, jog norą save apsupti tikrais ir nevienadieniais daiktais – nesvarbu, ar tai būtų papuošalas, ar lovos čiužinys – šiais laikais išreiškia vis daugiau žmonių, išsiilgusių unikalumo. Todėl ji džiaugiasi, kad skirtingi kūrėjai į tai reaguoja ir vis dažniau stengiasi atrasti harmoningą pusiausvyrą tarp naujausių technologijų teikiamų galimybių bei patikrintų savo amato tradicijų.
