Istorija apie dvi senas sielas – 71-erių Ričardą ir jo ypatingą „vabalą“: tokių automobilių pagaminta vos 3300 vienetų

Neplanavo pirkti, bet išvydęs iškart įsimylėjo

Pagal profesiją 71-erių Ričardas – teisininkas-inžinierius, tačiau šiandien jau mėgaujasi nuo darbinių veiklų laisvomis dienomis. Kaip ir daugumos jo bendraamžių, jaunystėje didelę Ričardo gyvenimo dalį užėmė automobiliai. Tarybiniams vyrams buvo įprasta savaitgalius leisti garažuose besikrapštant prie savo metalinių gražuolių, be to, ir raliuose Ričardas su draugais neretai dalyvaudavo. Net ir mūsų pokalbį jis pradeda nuo naudingo patarimo.

D.Liberio nuotr./Ričardas ir jo „Volkswagen Beetle“

„Jei nori, kad automobilis gerai veiktų, tepalus geriausia keisti kas 5000 kilometrų“, – primena jis. Jo patarimas nėra naujas ir daugeliui jau žinomas. Ypač tiems, kurie turi seną volkswageną. Ričardas šios taisyklės laikėsi ir rūpindamasis savo 1983 metų „Volkswagen Beetle“, kuris jam tarnauja jau per 20 metų.

Prieš du dešimtmečius Ričardas iš draugo sužinojo, kad netoliese atsirado parduodamas „vabalas“. Visai neplanavo pirkti, bet vis vien nuvyko nors apžiūrėti. O išvydęs iškart įsimylėjo.

„Sunku ir pasakyti, dėl ko jį nusipirkau, – svarsto Ričardas. – Galbūt tai jo spalva, o gal tas faktas, jog galėjau jį sau leisti. Bet žinojau, kad ta mašina buvo kažkas ypatingo ir negalėjau tiesiog jos paleisti.“

Naujasis keturratis draugas Ričardui atvėrė kelią į tikro automano gyvenimą – vos įsigijęs mašiną prisijungė prie Lietuvos VW vabalų klubo. Pastarasis, beje, panašus į vieną didelę šeimą, jungiamą meilės išskirtiniam automobiliui. „Vabaliukui“ rimčiau pagedus būtent į klubo narius kreipiasi pagalbos.

Ričardas ir jo 1983 metų „Volkswagen Beetle“

Tačiau tai nėra tik eilinis „vabalas“. Ričardo „Beetle“ yra specialus „baklažano“ leidimo modelis – tokių pagaminta vos 3300 vienetų.

Dalis jo žavesio slypi tame, kad jis niekada nebuvo restauruotas. Automobilyje nerasi naujai apsiūtų sėdynių ar išblizgintų skydelių. Važinėjimas su šiuo „Beetle“ leidžia pajusti autentišką seno volkswageno malonumą, kartu su rankas laužančiu vairavimu, besilupančiais dažais ir kitomis subtilybėmis.

Apie Skandinaviją, Ariogalą ir nuleistą ratą

Šis „vabalas“ nebuvo Ričardo pirmasis automobilis. Paklausus apie jo pirmuosius nuotykius prie vairo, savininkas tvirtina: „Pirmi mano bandymai prasidėjo, kai man buvo 14-a metų. Prisimenu, kaip tėtis leido man atsisėsti prie jo „Zaporožiečio“ vairo didelėje pievoje.

Tais laikais automobilis apskritai buvo didžiulė prabanga, o šis vadinamasis „kupriukas” 1961-aisiais metais buvo tik trečias toks Lietuvoje, Kaune apskritai pirmasis! Ir, žinoma, toje pievoje buvo vienas vienintelis kuolas, kurį sugebėjau užkabinti ir nubrėžti tėčio automobilį. – dabar jau su šypsena pasakoja jis. – Čia kiaulystės dėsnis!

Įdomi istorija ir mano pirmasis išvažiavimas savarankiškai, kai jau nieko nebuvo šalia. Privažiuoju sankryžą ir galvoju, kieno pirmumas, mano ar jo. Kol aš sugalvojau, kad visgi mano, tai iš ten pro mane pravažiavo penki automobiliai“, – juokiasi Ričardas.

Tikrai nenumirsiu pernakvojęs savo „vabale“, – atvirauja jis.

Įbrėžimai ir įlenkimai nėra tai, dėl ko Ričardas nerimautų išvažiuodamas apsukti ratą su savo „vabalu“. „Ne tu turi tarnauti savo automobiliui, o jis tau“, – paaiškina jis. Jo manymu, automobilis turi nuvežti vairuotoją, kur jis nori, net jeigu dėl to neišvengtų kelių pabraižymų.

Tiems, kurie teigia, kad automobilis yra tik įrankis keliauti iš vieno taško į kitą, Ričardas tvirtai nepritaria. Keliaudamas į įvairius automobilių renginius Lietuvoje ir visoje Europoje, Ričardas ne visada gali sau leisti apsistoti viešbučiuose. „Tikrai nenumirsiu pernakvojęs savo „vabale“, – atvirauja jis. – Užsidedu bagažinę su nedidele palapinę ant stogo, ir mašina tampa mano geriausiu draugu kelyje. Kai turi „vabalą“, nereikia ir kemperio!“

Paklaustas apie įsimintiniausią kelionę „vabalo“ sėdynėje, Ričardas tvirtina, kad tai – išvyka į Skandinaviją.

„Turbūt ilgiausias atstumas, kurį pavyko įveikti su šiuo vabalu, buvo mano ir kelių draugų „vabalistų“ kelionė į Skandinaviją. Per 10 dienų aplankėm 5 šalis ir įveikėm daugiau kaip 2000 km. Kas mane pritrenkė šioje kelionėje, tai atradimas, kad švedai nerenka grybų. Apsistoję kempinge ir eidami į renginius pakeliui vis prisirinkdavom grybų. Prisigrybavom tiek, kad mūsų visai kompanijai užteko pavalgyti ir dar liko! – atvirauja jis. – Taip pat ši poros tūkstančių kilometrų kelionė gali dar kartą paliudyti „vabalų“ patikimumą. Vienintelė bėda, mus ištikusi per tas 10 dienų, tai iš ryto rastas nuleistas ratas. Greitai jį sutvarkėm ir toliau be jokių nesklandumų tęsėme kelionę“, – maloniai nuteikia Ričardas.

D.Liberio nuotr./Ričardas ir jo „Volkswagen Beetle“

„Jeigu jau kalbame apie keliones, verta paminėti, kad šiam „vabalui“ labai nepatinka Ariogala, – atvirai sako Ričardas. – Vieną kartą važiuojant į šventę Ariogaloje prietaisų skydelyje pamačiau raudoną lemputę. Ilgai netruko, kol pastebėjau pasipylusius tepalus, ir teko stoti. Kitais metais, vos ne toje pačioje vietoje, vėl įvyko gedimas! Bent gerai, kad draugai pro šalį į renginį važiavo visureigiu, tai nutempė, – juokiasi jis. – Visą laiką draugaujam be jokių problemų, bet supratau kad tą miestą reikia aplenkti kelių dešimčių kilometrų spinduliu.“

Kolekcionuoja pašto ženklus

Entuziasto gyvenime automobiliai nėra vienintelis užsiėmimas. Paklaustas apie kitus laiko praleidimo būdus, jis prisipažįsta, kad kolekcionuoja pašto ženklus.

„Mano vaikystėje vos ne kiekvienas rinkome pašto ženklus, nes tiesiog nebuvo daugiau, ką veikti. Tais laikais pašto ženklai buvo leidžiami serijomis, todėl pieš kiekvieną leidimą su draugais per naktį stovėdavom ir laukdavom, kad tik juos pagriebtume. O ir mano dėdė gyveno Kanadoje, todėl galėjau tik paprašyti ir iš karto gaudavau siuntą su įdomiais pašto ženklais. Tačiau su laiku tai pradėjo kainuoti vis daugiau ir daugiau, tad šis mano pomėgis truputėlį pristabdytas, bet tikrai planuoju vėl prie jo grįžti“, – atsako Ričardas.

Turbūt smalsu sužinoti, kodėl Ričardas iki šiol važinėja senu automobiliu ir nepereina prie šiuolaikinio.

„Senas automobilis turi savo dvasią, – tvirtai teigia jis. – Tai yra nemirtinga klasika. Šiuolaikiniai – visi vienodi, kepami vos ne kaip bandelės. Taip pat seną automobilį gali pasitaisyti vos ne kelyje, o štai šiuolaikinis automobilis, kai tik užsidega kažkokia lemputė, jau stoja ir tenka ieškoti pagalbos. Ir, žinoma, klasikinis automobilis visada liks patvaresnis ir turės didesnę išliekamąją vertę.

Paimkime kad ir mano „vabalą“. Jam dabar yra 37 metai. Jis toli gražu nėra blizgantis, turi ir rūdžių, ir kitų trūkumų. Bet jis važiuoja. Jį puikiai gali iki dabar naudoti kaip transporto priemonę. Aš norėčiau pamatyti šiuolaikinį automobilį po 40 metų. Ar jis važiuos taip pat gerai? Mažai tikėtina, kad jis iš viso bus išlikęs“, – su šypsena atsako Ričardas.

D.Liberio nuotr./Ričardas ir jo „Volkswagen Beetle“

Bet ar jis jį parduotų? „Na, neturiu nieko, ko neparduočiau, – juokiasi jis. – Tačiau kaina turėtų būti tokia nežmoniška, kad tik nesveikas žmogus ją mokėtų už mano seną „vabalą“.

Neplanuodamas atiduoti savo numylėtojo „Beetle“ į naujus namus, Ričardas ir toliau naudoja jį kaip savo kasdienį automobilį šiltesniu metu laiku. Mylimas ir gerai prižiūrimas šis ypatingas „vabalas“ ir toliau tarnaus savo ypatingam savininkui. Kartu su juo keliaus dar ne į vieną kelionę po Europą, su kiekviena jų skaičiuodamas dar po kelis tūkstančius kilometrų.