Papartis – visažinystės simbolis
Kai kurie miestai ir miesteliai, švęsdami Jonines, jas paverčia eiline švente ir švenčia triukšmingai, neretai naktį dangų nuspalvinant fejerverkams. Tačiau šie simboliai su Rasos švente nieko bendra neturi.
Rasos – senoji lietuvių vasaros saulėgrįžos šventė, kuri vėliau buvo sutapatinta su švento Jono diena ir pavadinta Joninėmis.
„Tai labai sena archaiška, be galo gili šventė. Tai – virsmo laikas, saulėgrįža, kai visa augmenija, visa gyvūnija pilna gyvybinės galios. Šiemet pirmąją Rasos dieną aš pasilikau sau, o seniau šią dieną vesdavau renginius. Bet šiemet noriu įsijausti, išgyventi.
Tai ypatingas, magiškas laikas. Seniau šis laikas tęsdavosi net ne vieną dieną, o dvi savaites iki Rasos šventės, kai buvo renkami žolynai. Tikėta, kad žolynai šiuo metu įgyja ne tik daugiausia vaistinių savybių, bet ir maginės galios.
Moterys rinkdavo vaistažoles ir tikėdavo, kad naktis yra ypatinga, kad per tą naktį reiškiasi įvairios antgamtinės jėgos, raganos. Raganomis labai tikėta ir galvota, kad jos gali pakenkti.
O kas papartis? Visažinystės simbolis – radęs jo žiedą tu įgausi galią žinoti, kur yra pasaulio turtai, tu mokėsi paukščių ir gyvūnų kalbą.
Ir tikrai buvo tikima, kad galima rasti paparčio žiedą, tik ne taip lengvai. Reikia nueiti į mišką, apsibrėžti apie save ratą, pasitiesti drobę ir ten atsisėsti. Ratas taip pat magiškas dalykas. Tada vidurnaktį ateis baisenybės, tave gąsdins, bet tu turi neišsigąsti ir niekur neiti. Jei neišsigąsi ir niekur neisi – į tą vietą nukris paparčio žiedas“, – kalbėjo Lina.
Taip pat per Rasas buvo renkami žolynai, tikėta ir jų šventumu, kad jie skirti ir gydymui. O kiti – apeigom: „Pavyzdžiui, surinkdavo kupolių puokštę, pusę jos sušerdavo gyvuliams, pusę pasidėdavo iki Kalėdų ir tada taip pat sušerdavo gyvuliams. Žmonės tikėdavo, kad smilkomos žolės gali apsaugoti namus nuo piktų jėgų, nuo perkūno trenksmo.“
L.Vaitekūnienė taip pat gamina vadinamuosius apeiginius smilkalus, tačiau jie skirti ne namų kvapui, o apsaugai. Tikima, kad pelynas, kadagys ir šalavijas yra tie augalai, kurie namams gali suteikti apsaugą. Tuo tarpu smilkalai su liepa skirti meilei, su ąžuolo žieve – stiprybei.
Atėjo noras dalintis su žmonėmis
Lina yra istorikė, kraštotyrininkė, o nuo 2018 metų ji dirba gide. „Man visą laiką gamta buvo labai svarbi. Joje išgyvendavau kažką nepaprasto. Taip susidomėjau mitologija – senaisiais dievais, padavimais, sakmėmis. Keliaujant po gamtą būta tokių vietų, kur jausmai ypatingi“, – sako L.Vaitekūnienė.
Mitologija į pačios Linos gyvenimą atėjo iš lėto. Prieš keletą metų, kol Joniškio rajone dar nebuvo nutiestas Mūšos tyrelio pažintinis takas, Lina pelkėmis brido per mišką. Brido, nes žinojo – kažkur, pelkės pakraštyje ir viduryje miškų yra mitologinis akmuo.
Pažinus tą kraštą, jo šventvietes, atėjo noras dalintis su žmonėmis.
„Radome iš kažin kelinto karto. Tai didžiulis akmuo, o prie jo aš pagalvojau, kad norėčiau, jog šį akmenį apžiūrėtų baltų religiją ir mitologiją tyrinėjantis archeologas, istorikas Vygintas Vaitkevičius.
Netrukus įsidarbinau muziejuje ir parašiau projektą „Mitologinio paveldo paieškos“, o projekte buvo numatyta konferencija, į ją pakvietėme gamtos mokslų daktarą Libertą Klimką ir V.Vaitkevičių.
Po konferencijos Vygintas sako: galėčiau Joniškio kraštą ištirti. Tai buvo dveji metai paieškų, tyrimų, ekspedicijų. Pažinus tą kraštą, jo šventvietes, atėjo noras dalintis su žmonėmis, išgyventi kartu šventumą“, – pasakojo Lina.
Svarbu neskubėti, įsiklausyti, pajausti
Išgyventi šventumą. Šią frazę Lina kartojo ne kartą. Tačiau taip pat sako, kad patirtį šį jausmą duota ne kiekvienam arba – ne iš karto.
„Yra žmonių, kurie išgyvena ir patiria. Svarbu neskubėti, įsiklausyti, pajausti. Kartais kalbama apie meditacijas, jogą. O man visa tai yra augalai. Medžiai, pievos.
Man liepos medis nėra tik paprastas medis. Tai – labai gilu, liepa yra deivės Laimos medis. Tai – moteriškumas, gerumas, švelnumas, apsauga“, – kabėjo Lina, kuriai ekskursijų metu svarbu ne tik perteikti žinias, tačiau leisti pajusti gelmę vietų, kurios apipintos padavimais.
Pavyzdžiui, gamtinė pelkė: „O kas ten buvo anksčiau? Tai mitinis pasaulis ir kaip jį pajusti, kaip pamatyti? Mitinis pasaulis reiškiasi per augalus, per gyvūnus. Mes galim Dievą sutikti ir nepažinti. Pavyzdžiui, galime sutikti deivę Laimą.“
Liepa yra deivės Laimos medis. Tai – moteriškumas, gerumas, švelnumas, apsauga, – kabėjo Lina.
Ką kukuoja gegutė?
Tai, kad gamtos ženklai ir simboliai yra artimi kiekvienam, toli ieškoti nereikia. Pavasarį, užkukavus gegutei, dažnas stveriamės už kišenės – ar yra joje pinigų?
„Mitologijoje gegutė gali būti deivės Laimos įvaizdis. Mes visų pirma griebiamės už kišenių, svarstydami, ar bus pinigų šiais metais. O seniau merginos skaičiuodavo, už kelerių metų ištekės. Senas žmogus skaičiuodavo, kiek jam dar liko gyventi.
Kai gamtą jauti, kai žinai mitinius vaizdinius – kitaip žiūri į viską.
Buvo tikima, kad Laima lemdavo žmogaus gyvenimą, o gegutė kukuoja, ką deivė Laima lemia. Tokie tad mitiniai vaizdiniai. Kai gamtą jauti, kai žinai mitinius vaizdinius – kitaip žiūri į viską.
Arba miško deivė Žvėrūna-Medeina. Ji buvo atsakinga už visus laukinius gyvūnus. Ir mes ją galim sutikti, kai čiulba lakštingala. Taip pasaulis, kuriame gyvename, atrodo stebuklingas ir nepaprastas“, – sakė Lina.
Gamtoje – daug simbolių
Mūsų gyvenimuose simboliai yra paveikūs ir mes tikime ženklų galia. Simboliai, sako Lina, turi reikšmę, kartais – perkeltinę. Pavyzdžiui, kartą Į Rukuižių mišką L.Vaitekūnienė vedė grupę žmonių ir ant kelio išvydo žaltį.
„Viena moteris manęs klausia: ką jis simbolizuoja? Bet aš galiu pasakyti, ką jis reiškia man – kaip simbolis, o kiekvienas žmogus turi ieškoti atsakymų pats“, – kalbėjo Lina.
Žodis po žodžio įsišnekėjo, kad moters mama yra gimusi čia, kur sena sodyba: „Ir aš galvoju, gal tas žaltys ir yra simbolis, kad moteris atsigręžtų į savo šaknis? Mes patys aiškiname ženklus, patys juos jaučiame.“
Tačiau žaltys mitologijoje turi ir daugiau simbolių. Tai namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos, vaisingumo dievybė, laikytas gerąja namų dvasia.
„Žaltys yra ypatingas gyvūnas. Negali sakyti, kad juos garbino, bet iš tiesų laikė ypatingais. Jei kažkas nužudydavo žaltį, tai reiškė prakeiksmą, kad sveikatos nebus.
Kartais sakoma, kad pagonys garbino medžius ir akmenis. Ne, negarbino. Jie buvo šventi, per juos galėjo reikštis dievai, bet žmonės nesimeldė medžiui, tik per medžius tikėjo pasireiškiant dievus. Per ąžuolą – Perkūną. Juk ir kryžiui žmonės dabar nesimeldžia – jie prie kryžiaus tik klaupiasi ir kreipiasi į Dievą. Kryžius tik simbolis“, – pasakojo Lina.
Ši Lietuvos miestų lankymo kampanija pavadinta „Graži mūsų Lietuva“ – iniciatyva, kuria skatiname atrasti ir pažinti Lietuvą, t. y. jos savitumą, nematytas vietas, išskirtines asmenybes bei bendruomenes aktyviai prisidedančias prie visuomenės gerovės. Daugiau unikalių istorijų skaitykite 15min projekte “Vasarojam Lietuvoj” .
