Trečiadienis vis dar, bet jau popietė. Pinigai ir prestižas
Dirbdama ji prisiminė, kad jis buvo prašęs nupirkti sūrio. Kadangi parduotuvė buvo lygiai aukštu žemyn, tai čiupo piniginę ir prisiminė amžiną mamos patarimą, kad nemalonius (arba nereikšmingus) darbus reikia atlikti greitai.
Senamiesčio maisto prekių parduotuvės nuo gigantų supercentrų išsiskiria mažytėmis… porcijomis. Didelių gabaritų naujamiestyje visi lėtai vaikšto su ilgais sąrašais ir sunkiais stumdomais vežimais, o štai čia moteriškės skubiai užsuka poros obuolių ir vieno žurnalo, vyrai – rūkalų pakelio, studentai – karšto sumuštinio, o girtuokliukai be dantukų – vieno stipraus pigaus alaus. Kiekvienas po truputį, saikingai, eilutė (net negali sakyti „eilė“) gana greitai juda.
Prieš ją – du vyrai. Abu iš skirtingų pasaulių, bet ir reto vienodumo. Abiejų galvos su dredais.
Sutapk tu man taip. Vienas labai cozy-stylish-fashion, šukuosena už brangiai sukurta, o kitas – tas garsusis Vilniaus benamis: smirdantis (atsiprašau), bespalvis, su lazda ir gausybe maišų maišelių, bet irgi su… tais dredais!
Ką pirmas pirko, ji nežiūrėjo, užtat ką antras – taip. Ilgą prancūzišką batoną ir mišrainės tetrapake. Padavė popierinį pinigą, o kai kasininkas atskaičiavo grąžą – neėmė! Visi eilutėje apšalo. O pardavėjas galva tik krypt, antakį tik vypt, pinigus metalinius atgal į stalčiukus tik čiūžt.
„Laimingi pinigo neskaičiuoja“, – tik dar pasakė. Ji kaip nauja klientė, kaip nauja istorija, su sūriu eilutėje stovi, akis į ją darbuotojas tik pakėlė: „Laba diena, nuolaidų kortelę turėsite?“, ir istorijų vingiams laiko ir vėl nebeliko. Išgerti, išsiblaivyti, vėl apsvaigti…
Laiko nėra ir nėra.
Jai jau sukosi galva. Kas mes esame?
Kas mes buvome ir būsime?
Ar renkamės patys, ar vis dėlto renkasi mus?
Tie, kas stebi iš viršaus, nuo varpinių? Lenkai turistai?
Kiek daug žmonių jos dienoje per vieną dieną! Ryte tie visi klientai, tie troleibuso išminčiai, dabar
tos visos sielos su dredais ir be grąžos, ir visi aplink mane?
Grūstuvėlis medinis.
Ar buvo jis slyva kadais?
Ar kamelija buvo?
(Iš japonų poezijos)
Ketvirtadienis. Pykčiai ir pūliniai.
Tas žymus nevertinantis aktorius tada dar sakė:
„Kartais jūra rami, o kartais audringa ir baisiai banguoja, tačiau, jei myli jūrą, visa kita neturi jokios reikšmės. Taip ir su žmonėmis.“
Ji vertė knygas.
Jis – iš klumpių.
Ji dar neravėjo.
Jam dar nėra vėjo.
Vanduo visada teka žemyn.
Ugnis visada dega į viršų.
– Vaikai, praustis ir rengtis pižamas! Kelintą kartą reikia kartoti?!
– Gerai, mama, bet mums darželyje šiandien rodė, kaip reikia nusilenkti. Nori, išmokysiu ir tave?
– Noriu, žinoma.
– Žiūrėk, pirma darai taip, paskui taip… Pakartok…
Kai jis grįžo, danguje jau buvo daug žvaigždučių. Švelni ir šilta, dar vieno vaiko dar vieną kartą išmokyta dar ne vieną kartą nusilenkti ji dar spėjo jam į ausį pašnabždėti ir suderinti žiupsnį kasdienybės ritualų:
– Tiesa, ryt mūsų auklė neateis.
– Kas nutiko?
– Erkė įkando.
– Oi.
– Tai norėjo ją nunešti ir išsitirti, bet sužinojo, kad dėl to tą gyvį reikės užmušti.
– Ir?
– Tai sako, supratau: jei aš užmušiu erkę, tai erkė užmuš mane.
– O…
– Sako, tai ir paleidau.
Naująją Gabijos Vitkevičiūtės knygą „Kalaharis. Kasdienybėje meilė yra žavinga” galite įsigyti internetu, spauskite ČIA.
