Trečiadienis. Puikuoliai ir nematomieji.
– Žinai, kokie man labiausiai baisūs?
– Ne.
– Protingi neturtingi.
– Žiauru, – ryto espresas vėl jam prie lūpų. Ant lūpų.
– Turiu tik vieną sąlygą. Noriu gyvenimą leisti su protingesniais už save. Kaukiu nuo tų kaukių.
– Matei, naujas ministras užgimsta. Vėl veršis į postą.
– Kaip koks veršis.
Retai nutinka, bet porą stotelių jai teks pavažiuoti troleibusu. Įlipusi atsisėdo už dviejų valkatų. Vyro ir moters.
Vyras guodžiasi: „Reiktų man antrą pusę susirasti. Būtų lengviau.“
Moteris pritaria: „Tikrai taip. Tai ko neieškai?“
Tas atgal, susierzinęs: „Ieškau, kaipgi. Bet laiko nėra.“
Ta atsilošia prie lango: „Laiko?! Tau?!“
Jis ramiu tonu: „Dar ir kaip nėra. Kasdien turiu prasimanyti išgerti. Būtinai. Tada pamiegoti ir išsiblaivyti, kad vėl galėčiau susirasti išgerti. Taigi amžinas ratas: išgert, pamiegot, išsipagiriot… O laiko sau tai ir nelieka…“
Ji persigalvoja: „Tikrai, aha.“
O Mikelandželas ar da Vinčis? Juk jie laiko turėjo lygiai tiek pat?
Penktadienis. Dovanos ir autobusai.
Po pietų jie susitiko papietauti. Sostinės centre. Toks trumpas sujungimas, susijungimas – be vaikų pertraukinėjimo ir bėgiojimo laiptais, be jų draugų staigaus atsiradimo ant slenksčio, be televizoriaus,
be interneto. „Verslo romantika“. „Moderni klasika“. Jiems vėl juokinga – dabar iš tokių reklaminių šūkių.
Tada ją taip tas smagumas užveža, taip svaigiai ta nuotaika, ta mažosios sudėties bendrystė užsuka galvą, kad ji staiga ima ir tokiu staccato paklausia: o-tai-kur-mesatostogausime?
Jis padeda šaukštą – taigi ką tik grįžome!
Na ir kas? Taigi ar tai baigtinis veiksmas? Ir išvis, kodėl apie atostogas kalbą užveda visada tik moteris? Lyg vyrui nereikėtų nei tos jūros, nei to vėjo plaukuose, nei tų gubojų, nei tų samanų, nei to girgždesio tarp paklodžių ir tarpupirščiuose, nei kokios Patmo Apokalipsės salos, nei kokios Kalahario dykumos smėlingosios? Dykumos, kur viešpatauja ugnis, vėjas, vanduo ir smėlis? Ne, ačiū?
– Pakeistume aplinką, skaičiau straipsnį, tai padeda pailsėti galvai.
– Angele mano, aš per dieną penkis kartus pakeičiu aplinką!
– Supratau… Gerai… Valgysim deserto?
– Deserto… deserto… Tai tikriausiai.
– Aš tai gal nebenoriu.
– Mylimoji, myliu tave ir čia, ir už tūkstančių mylių. Pabūkime
ramiai. Leiskime geriems dalykams būti pasiilgtiems.
– Gerai, neužsivesiu. Iki kitų demonų.
– Iki kitų. Užvažiuosiu į turgų. Ko nors specialaus? – jis ją apsikabina,
jai nieko daugiau ir nereikia. Nieko specialaus. Bet staiga topteli:
– Tie marinuoti kopūstai geri.
– OK, bus.
– Ir bijūnų visokių spalvų.
– Neabejotinai. Pivonijų gražuolių gražuolei žmonai. Kiek? Visas, kiek turite!
Bučiniai, ne, bučinukai vidury prospekto ir – skirtingos pusės. Ji visada pagalvoja, o jei dabar kas nors iš viršaus į šitą skruzdėlyną žiūri? Tada mato, kaip du vektoriai į skirtingas kryptis šauna. Arba mato, kaip kažkas taip trokšta susitikti, o per kvartalą ima ir prasilenkia. Arba kaip tuoj susidauš du automobiliai, tada tie vairuotojai išlips parėkti vienas ant kito, ir tada jis jai pasakys: „Jūs taip gražiai pykstate. Gal galiu Jus pakviesti kavos?“ Ir ji sutiks. Ir jie gyvens, bus išgyvenę net avariją.
Toks vaizdas – kai nei per aukštai, nei per žemai – kaip iš Breigelio paveikslų perspektyvos – atsiveria iš naujai restauruotos Šv. Jonų bažnyčios varpinės. Reikės vėl užlipti kada, ji vėl kelia akis. Nes ir
dabar dar stovi jose tas dviratininkas, kuris vienoje rankoje laikė vairą, kitoj – kavos popierinį puodelį, o krepšy priekyje jo važiavo didelė puokštė laukinių gėlių. Ir jis nežinojo, kad kažkas jį mato. Ir kad kažkas jam dar net ir šypsosi.
Be to, ant tos bažnyčios stogo yra vienintelis šioje šalyje juodaodis angelėlis. Juodaodis, garbės žodis. Jis irgi žiūri iš viršaus.
