„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2016 09 28

JAV gyvenanti rašytojo P.Mašioto anūkė: „Daugiau nei 80 metų saugau prisiminimus apie tekusią pabėgėlių dalią“

Su visiems gerai žinomo vaikų rašytojo, pedagogo, publicisto Prano Mašioto anūke Baniute Mašiotaite-Kroniene (86 m.) susitinkame Kačerginėje. Ši vieta – itin brangi jau daugelį metų Amerikoje, Čikagos priemiestyje gyvenančiai moteriai.
Baniutė Mašiotaitė–Kronienė Kaune
Baniutė Mašiotaitė–Kronienė Kaune / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

Nuostabios jos vaikystės vasaros prabėgo „Mašiotyne“ vadinamoje sodyboje, kur jos mama, kaip Baniutė sako, miesto vaikas augino daržoves ir uogas, kur ilsėjosi Pranas Mašiotas, kur ji pati Nemune žuvaudavo, o tėtis Jonas buvo vienas mylimiausių visos Kačerginės poilsiautojų.

Baniutės atsiminimai, kaip ir jos gyvenimas – įdomūs ir neįkainojami. Tiesa, pokalbį mes pradedame apie politiką ir balsavimą. Ne tik Lietuvoje, bet Amerikoje vyrauja politinis įkarštis – kaip Baniutė sako: „Sunku apsispręsti, kam reikės atiduoti balsą – D.Trumpui ar H.Clinton. Tačiau gavau užduotį parvežti iš Lietuvos žinių Čikagos lietuviams, už ką gi balsuoti Lietuvoje“.

Paklausta, kaip gyvenanti, nestokojanti energijos moteris prasitaria vis dar vairuojanti, o labiausiai mėgstanti gamtą: „Gyvenu Čikagos priemiestyje. Žinokit, taip ir nepamėgau miestų, todėl esame įsikūrę 25 mylios (35 km) nuo Čikagos centro, labai geroje vietoje – ten ir sodą, ir daržą turiu, ir gamtos daugiau. Miestai ne man. Radome tokį namelį su sodu, sklypu, kuris yra lygiai tokio paties dydžio, kaip mano tėvų Kačerginėje. Tenai mes apsigyvenome 1962-aisiais. Ir mes, ir vaikai, čia užaugom ir pasenom.

Anksčiau vis lakstydavome į Čikagą susitikti su kitais lietuviais, tačiau vėliau bendruomenėje susirinkę nutarėme sutelkti lėšas ir nusipirkti seną vienuolyną. Ten bendraujame, pradėjome dirbti, ruošiamės atstatyti. Jame yra 17 butų, o pastato viduje labai graži koplyčia, primenanti esančią Kačerginėje (Šv. Onos koplyčia suprojektuota V.Landsbergio-Žemkalnio. – Aut. past. ) – ji tokia rami, medinė. Tai mūsų antrieji namai.

Daugiausiai Čikagoje mes bendraujame su lietuviais – turime savo tautinius šokius, bendruomenę. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, įsteigėme šalpos organizaciją „Saulutė“, kuri rūpinasi Lietuvos našlaičiais, kita – „Vaiko vartai į mokslą“ suteikia vaikams galimybę po pamokų praleisti laiką, nusiprausti. Gyvename draugiškai, nes daugelis esame jau nuo senų laikų pažįstami, kai ketverius metus praleidome pabėgėlių stovyklose“.

Laiminga vaikystė prie Nemuno ir miškų

Baniutė pasakoja, kad jos prisiminimai iš vaikystės labai malonūs. Ji su šeima gyveno Kaune, tėvas mokytojavo, dėstė matematiką „Aušros“ gimnazijoje, o mama dirbo banke, nors nebuvo baigusi didelių mokslų. Abudu Baniutės tėvai gimė ir augo Rygoje, bet nepažinojo vienas kito. Rygoje, caro laikais, jos mama Veronika ir tėtis Jonas kalbėdavo vokiškai, mokykloje rusiškai, o namuose lietuviškai.

„Iki šios dienos aš pagalvoju, kad jie augo be lietuviškos mokyklos, o kalbėjo labai gerai, be jokių kliūčių rašė, skaitė, – prisimena moteris. – Mes gyvenome netoli močiutės ir senelio Mašiotų. Prisimenu, kad buvau gal penkerių metų, kai man įtaisė vadinamąjį portfelį, ir aš kiekvieną dieną per visą žiemą eidavau mokytis skaityti ir rašyti. Ir išmokau. Senelis, prisimenu, buvo labai ramus, tačiau turėjo veido nervo uždegimą, ir jį apimdavo nežmoniški skausmai. Tėvui irgi paskui buvo tas pats. O tą 1935-ųjų vasarą buvo pirmas kartas, kai vasarojau Kačerginėje“.

Prisimenu, kad buvau gal penkerių metų, kai man įtaisė vadinamąjį portfelį, ir aš kiekvieną dieną per visą žiemą eidavau mokytis skaityti ir rašyti.

Mašiotų šeima išsinuomojo sodybą Kačerginėje, nors anksčiau važiuodavo ilsėtis į Palangą. Kadangi Baniutės sesuo Gražina buvo vos mėnesio laiko, tai saugiau buvo atostogauti šalia Kauno. Jonui Mašiotui, Baniutės tėčiui, labai patiko Kačerginėje, todėl jis nusipirko sklypą ir grįžęs į Kauną paprašė V.Landsbergio-Žemkalnio, kad suprojektuotų namą.

„Žinoma, tuomet Kačerginėje nebuvo vandentiekio, elektros, bet viskas buvo padaryta taip, kad namas buvo pastatytas su tualetu, vonios kambariu, labai gera ir saugia krosnimi, išvedžiotais laidais. Kačerginėje taip ir prabėgo 10 vasarų iki 1944 metų“, – pasakoja Baniutė.

Ji tik nusijuokia, išgirdusi klausimą, kaip atkeliaudavo iki Kačerginės. Pasiekiama ji buvo tik vasarą ir laivu, kadangi kitu metu Nemunas užšaldavo ir iki poilsiavietės būtų buvę sunku nusigauti.

„Tuo metu Kaune buvo gal 6 automobiliai. Mano dėdė turėjo fordą su brezentiniu kapotu, tai jis sau važinėjo. O tėvas ir mama su paskutiniu garlaiviu grįždavo iš Kačerginės, su pirmu garlaiviu atplaukdavo, – aiškina ir pasakoja ne vieną nuotaikingą nutikimą: – Kaip dabar prisimenu – mama, miesto vaikas, užsispyrė ir pradėjo auginti daržus. Buvo daug juoko, nes tais laikais Kačerginė buvo žvejų kaimas. Dauguma gyventojų iš savo namų išsikraustydavo į ūkinį pastatą ir ten miegodavo, o savo namus išnuomodavo ponams iš Kauno. Žodžiu, mama užsikepė, kad jai reikia auginti daržoves, tad pasikvietė padėjėjų, kad jai sukastų daržą.

Ir visi labai noriai padėjo dar ir dėl to, kad tėvas labai gerai sugyveno su vietiniais gyventojais. Kai atvažiuodavo, eidavo per visus gyventojus ir klausdavo, ar jiems ko reikia. Ir visiems visko reikėjo, pavyzdžiui, dokumentus patvirtinti. O tas dokumentų tvirtinimas tai toks: ateini, paklausia, ko nori, ir liepia kitą dieną atvažiuoti.

Kadangi, kaip sakiau, tėvas buvo mokytojas, jo buvę mokiniai dirbo tose įstaigose, ir tik įėjus patys klausdavo, kuo padėti. Tėtis sutvarkydavo visus reikalus be jokio vargo, ir žmonės jį tikrai labai mylėjo.

Taigi, apie daržus. Mamai vietiniai sakė, kad niekas neaugs, tačiau patręšė žemę ir kad privešėjo visko – pomidorų, agurkų, braškių, aviečių. Mama tų daržovių prisiaugino tiek, kad vasarotojai net prašydavo parduoti. Tada ji nusipirko svarstykles ir parduodavo poilsiautojams, nes Kačerginėje nebuvo jokių parduotuvių, visą maistą reikėdavo vežtis iš miesto“.

Lauros Česiūnienės nuotr. /Baniutė Mašiotaitė-Kronienė Kačerginėje
Lauros Česiūnienės nuotr. /Baniutė Mašiotaitė-Kronienė Kačerginėje

Baniutė pasakoja, kad su tėvu labai gerai sugyveno, juos siejo labai artimas ryšys. Su seneliu mokėsi skaityti ir rašyti, o 1936-ųjų vasarą su tėčiu, vaikščiodama po mišką, kartojo daugybos lentelę. Mokslai sekėsi taip gerai, kad net išlaikė egzaminus į trečią Marijos Pečkauskaitės mokyklos skyrių, tačiau kadangi ji buvusi per jauna, vos šešerių, turėjo tenkintis antru.

Tačiau laikas bėgo, atėjo sovietai, ir šeima atsidūrė sąrašuose tremčiai į Sibirą. Per pirmas dienas 1940-aisiais Pranas Mašiotas su visa šeima, vaikais ir anūkais, turėjo išsikraustyti, todėl kurį laiką gyveno Kačerginėje, deja, tais pačiais metais rašytojas grįžęs į Kauną mirė.

Kelionė ir gyvenimas Vokietijoje pabėgėlių stovykloje

Baniutė prisimena, kad 1943 m. mokėsi gimnazijoje, o kadangi mokėsi gerai, nereikėjo laikyti egzaminų. Kaune vyko bombardavimai, todėl ji atsisakė būti mieste ir išvyko į Kačerginę. „Su maistu, kiek prisimenu, buvo prasta situacija – gaudavome duonos su pjuvenomis, mama virdavo iš runkelių ir uogų košę, dar žirnių, džiovintų pupų sriubą. Bjauru buvo“.

1944 metų liepa, Kačerginė. Baniutei buvo 14 metų (sesuo Gražina penkeriais metais jaunesnė. – Aut. past.), kuomet tėvas pasakė: „Baniutėle, štai tau lagaminas, susipakuok daiktus, kad turėtum kelionei“.

„Tas lagaminas labai navatnas buvo, iš šiaudų. Aš susipakavau daiktus, išsitraukiau albumą, kuriame dar nebuvo priklijuotos mano prosenelių, senelių nuotraukos. Tėvas pamatė, supyko ir sako: „Imk, svarbiausia, rūbų, kad turėtum, ką dėvėti“. Bet aš vis tiek pasiėmiau tą albumą. Nuplaukėm laivu iki Vilkijos – aš labai gerai irklavau. Visada čia Kačerginėje žuvaudavau, bet tik kitoje pusėje Nemuno, nes mūsų pusėje žuvų nebūdavo“, – pasakoja.

Kodėl reikėjo plaukti į Vilkiją, nors nuo 1943-ųjų rudens Mašiotų šeima ten gyveno, ir Jonas Mašiotas dirbo mokytoju? Mat, kaip jau minėjome, vasaras leisdavo Kačerginėje, taigi jie Vilkijoje susirinko žieminius drabužius ir, suradę žmogų, kuris juos su arkliais nuveš į senelio tėviškę, iškeliavo.

Nuplaukėm laivu iki Vilkijos – aš labai gerai irklavau. Visada čia Kačerginėje žuvaudavau, bet tik kitoje pusėje Nemuno, nes mūsų pusėje žuvų nebūdavo.

Senelio sesuo, kuri ten gyveno, nesiruošė bėgti, tačiau bijojo apnakvindinti. Sužinoję, kad Jono Mašioto brolis traukiasi su kolona į Vokietiją, Mašiotai pakliuvo į sunkvežimius, ir visi pradėjo keliauti link Vokietijos sienos.

„Tėvas vis dar turėjo vilčių, kad mes grįšime į Lietuvą. Ta kelionė tęsėsi ilgai – nuo liepos mėnesio iki rugsėjo pirmos dienos. Dar bandė liepos 26 d. įvažiuoti į Kauną vokiečių palydovai, tačiau viskas baigėsi taip, kad neįvažiavo, ir mes per Sudargą iškeliavome į Vokietiją“, – sako Baniutė.

Ji pasakoja, kad šeima norėjo atsiskirti nuo kolonos, tačiau vokiečiai nedavė leidimo. Visgi su kyšiais pasisekė, ir visi 80 asmenų laisvai keliavo toliau. Kadangi viena giminaitė buvo įsikūrusi Bavarijoje, tėvas labai norėjo gyventi kuo arčiau Šveicarijos sienos, nes galvojo ją pereiti (studijavo Šveicarijoje ir Vokietijoje).

Baniutė prisimena, kad bombardavimai nebuvo malonūs, bet maisto užteko: „Aš kasdien nulupdavau kibirą bulvių, nes jų vienintelių gaudavai be maisto kortelių, o visa kita buvo tik su kortelėmis. Vėliau amerikiečiai žmones suvežiojo į įvairias vietoves. Iš pradžių gyvenome Regensburge, vėliau Šeinfelde. Ten buvo pilis, kurioje anksčiau buvo įsikūręs amerikiečių kariuomenės dalinys, o jam išsikrausčius atkėlė mus. Pusryčius gamindavomės savo kambary – kiaušinių miltelius sumaišydavome su vandeniu ir pasikepdavom ant alyvos. Bavarija buvo vaisių kraštas, tai galėdavome valgyti nemažai vaisių – visos pakelės buvo apsodintos kriaušėmis ir obuoliais. Nuskinti nuo medžio negalėjome, bet rinkti nuo žemės leisdavo“.

1948-aisiais prasidėjo emigracija iš Vokietijos. Iš pradžių išvažiuoti siūlė australai, bet darbas buvo toks, kad imdavo tik vyrus ir moteris, kurie jauni, be vaikų. Kitas pasirinkimas buvo Kanada, kur kvietė vyrus atvažiuoti kirsti miškų, o moteris dirbti tarnaitėmis. „Tačiau mes netikėjome, kad išvažiuosime iš Vokietijos, nes tėvas turėjo širdies ligą ir negalėjo dirbti fizinio darbo,“ – sako Baniutė.

Pabėgėlių stovyklose jie taip pat neturėjo teisės dirbti, o Mašiotai išvis nebuvo mėgstami, nes Jonas Mašiotas, kaip ir Pranas Mašiotas, buvo vadinami ateistais.

Kaip pastebi Baniutė, Mašiotų pavardė išeivijoje išvis niekur neminima, be to, kai ji norėjo atiduoti lituanistinei mokyklai senelio knygeles, jų niekas nepriėmė. „O juk abudu, tiek senelis, tiek tėvas buvo krikštyti“, – nusijuokia Baniutė, pati pradėjusi eiti į bažnyčią ir po šiai dienai joje besilankanti.

Gal dėl to stovykloje jos tėvas ne matematikos mokė, o dirbo virtuvėje, vėliau – rūbų skirstymo skyriuje. Baniutė sako, kad ten visokių keistų drabužių būdavo. Pavyzdžiui, nailoninės baltos kojinės, neporuotos, kurios tik pajudintos bėgdavo (irdavo), batai, kurie labai siauri, su kulnais ir balti („o mūsų juk kojos plačios buvo“, – prisimena). Paskui ji radusi paltą, nes ankstesnį buvo iš dekio pasisiuvusi ir su juo vaikščiojusi tol, kol Vokietijoje gyveno.

TAIP PAT SKAITYKITE: Laimingos santuokos paslaptis atskleidžia pora, kuri susitiko daugiau nei prieš 80 metų

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Baniutė Mašiotaitė–Kronienė Kaune
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Baniutė Mašiotaitė–Kronienė Kaune

Patirtys, nuotykiai ir atradimai Amerikoje

Kai prasidėjo emigracija, Baniutė gavo kvietimą iš Amerikos, kadangi tik taip galėdavai išvykti. Ji sako, kad labai nenorėjo išvažiuoti, tačiau tėvas, močiutė, visa šeima labai įtikinėjo, kad ji būtinai privalanti. Visi galvojo, kad bus karas, tai bent Baniutė išsigelbėtų.

Tiesa, išvažiuoti nebuvo taip lengva, nes reikėjo gauti klebono leidimą, o jo požiūris buvo labai skeptiškas, nes Mašiotus vertino kaip ateistus. „Esu dėkinga bendradarbiui, kuris vietoj manęs nuėjo pas kleboną, kad jis pasirašytų, ir aš galėčiau iškeliauti į Ameriką. Klebonas iš pradžių atšovė, kad tokiems kaip aš, ateistams, nepasirašys. Tačiau po kelių dienų bendradarbis antrą sykį nuėjęs kažkokiu būdu sugebėjo įtikinti, ir jis pasirašė.

Gavau šaukimą eiti sveikatos pasitikrinti. O ten kur gyvenome, kiekvieną mėnesį, išpurkšdavo DDT milteliais, kurie dabar yra uždrausti – gi baisus nuodas! Tai mus kas mėnesį purkšdavo, o kada jau atėjo laikas važiuoti į Ameriką, ėjau į didžiulį kompleksą daryti tyrimų, tada vėl kiekvieną dieną vis purškė ir purškė. Aš dabar juokauju: jeigu jau nenumiriau nuo DDT, tai kam man saugotis?“.

O ten kur gyvenome, kiekvieną mėnesį, išpurkšdavo DDT milteliais, kurie dabar yra uždrausti – gi baisus nuodas! Tai mus kas mėnesį purkšdavo, o kada jau atėjo laikas važiuoti į Ameriką, ėjau į didžiulį kompleksą daryti tyrimų, tada vėl kiekvieną dieną vis purškė ir purškė. Aš dabar juokauju: jeigu jau nenumiriau nuo DDT, tai kam man saugotis? (juokiasi)“.

Prieš kelionę į Ameriką Baniutė atsidūrė Hamburge, tačiau jis buvo perpildytas, ir dvi savaites ji su didele baime gyveno prie Rusijos sienos. Gavusi dešimtis skiepų nuo visokių ligų ir pasitikrinusi sveikatą ji manė, kad jau gali atsikvėpti, tačiau nutiko ne pats maloniausias kuriozas.

„Turėjau išplaukti į Ameriką pirmadienį, o šeštadienį nuėjau į kirpyklą. Aš visą gyvenimą vaikštau su knyga kišenėje. O kadangi laukimas buvo standartinė situacija, tai vis skaitydavau. Taigi, nusinešiau knygą į tą kirpyklą ir palikau su savo skiepų lapeliu. Grįžtu namo ir suprantu, kad nebeturiu tos knygos! Neturiu skiepų lapo. O kitą dieną sekmadienis, pirmadienį jau išplaukti, niekas nedirba... Tai man pasakė – arba duodam dar kartą tuos skiepus, arba galėsi išplaukti tik po trijų mėnesių. Teko dar kartą iškęsti skiepus ir tada galėjau sėsti į seną karišką laivą, kuris plaukė į Niujorką“.

Lietuvių, prisimena Baniutė, laive buvo nemažai. Ji, 18-kos metų, su nediduku lagaminuku, o kiti apsikrovę nuo galvos iki kojų. „Atvykau nemokėdama anglų kalbos. Nė žodžio. Prasidėjo lagaminų tikrinimas Niujorke, ir supratau, kad lauksiu labai ilgai. Pasidėjau tą savo lagaminuką ir priėjau prie vyrų, kurie tikrino, pasakiau – help. Pasižiūrėjo tik ir pasakė – OK“, – džiaugėsi Baniutė greitai išsisukusi.

Tais laikais laikraštyje paskelbdavo, kas atvažiuoja, tad išgirdusi per garsiakalbį savo vardą, moteris labai nustebo. Nuėjusi pamatė, kad tai jos klasiokas, kuris atvyko keliais mėnesiais anksčiau. Jis trumpai jai aprodė Niujorką.

Tolesnis Baniutės taškas buvo Detroitas. Kadangi, kaip ji sako neatrodė 18-kos, o veikiau kaip 15-kos, darbo negavo, tačiau vėliau pavyko įsidarbinti tarnaite pas turtingus amerikiečius.

„Išmokau kalbą, gavau savo dokumentus, po metų pabaigiau darbą. Tada 6 savaites vėl buvau be darbo. Padėkos dieną pažįstami važiavo į Čikagą, kur turėjau daug draugų. Apsistojau pas draugę, ji pasiūlė pasilikti, sako, nueisim pirmadienį ir paieškosim tau darbo. Pasilikau – ir tą pačią dieną įsidarbinau skerdykloje. Jeigu skaitėte U.Sinclairo knygą „Džiunglės“, tai ten rašo apie lietuvius, kurie dirbo skerdykloje. Labai įdomi knyga, žinoma visame pasaulyje. Žiauru ten buvo, bet darbas lieka darbu“, – sako Baniutė.

Vėliau ji įsidarbino raštinėje, miesto ligoninėje. Ir čia jai padėjo viena tėvų draugė, gailestingoji sesuo. Ji net nemokėdama angliškai, važiavo į Niujorką, į gailestingųjų seserų centrą, ir gavo leidimą dirbti ligoninėje 6 mėnesius su galimybe po to laikyti egzaminus ir gauti pažymėjimą, kad galėtų save vadinti tikra gailestingąja seserimi. Nuo tada visos lietuvės gailestingosios seserys gavo darbus savo srityse.

„Tai ta sesuo atėjusi man ir sako – Baniute, eik dirbt į raštinę, į centrinę ligoninę. Ir iš tikrųjų mane priėmė – ten buvau pirmoji svetimtautė, dirbanti raštinės darbą, ne sanitarės ar kokį kitą. Man tuomet buvo 21 metai, ten aš dirbau 8 metus.

Man buvo nepaprastai įdomu dirbti pas amerikiečius, kurie save vadino aristokratais, pamatyti, kaip jie gyvena. O ligonėje pamačiau kitų žmonių gyvenimą, kurie neturi lėšų, neturi draudimo. Kai pradėjau dirbti Čikagoje ir radau butą, pasikviečiau tėvus. Tėvas, nemokėdamas nė vieno žodžio angliškai, nusipirko žemėlapį ir važinėjo vienas po Čikagą, taip susirasdamas visus savo draugus, kurie padėjo ir baldus susipirkti namams“, – pasakoja Baniutė Mašiotaitė-Kronienė.

Pažintis su vyru Romu ir tėčio netektis

Baniutė su savo vyru drauge nugyveno 62 metus. O pažintį prisimena lyg vakar: „Vyro draugas įsitaisė automobilį, nors nemokėjo vairuoti. Vasarą, per ilgąjį savaitgalį, jiedu abu nusprendė pasikviesti kokių nors merginų važiuoti prie ežero. Draugas su mašina pažinojo mano šeimyną, ir jie, draugas ir mano būsimas vyras, atvažiavo. O tada pas mane viešėjo draugė, buvome pasirengusios važiuoti į skautų stovyklą. Paklausiau draugės, ką ji nori daryti – prie ežero važiuoti ar į stovyklą. Ji išsirinko prie ežero keliauti, tad taip ir susipažinome su vyru, o po kiek laiko susituokėme“.

Susižadėjusiai porai teko ištverti ir tėčio mirtį. „Kai mes buvome susižiedavę, mirė mano tėtis. Tuo metu vyrą, kuris buvo pašauktas į JAV kariuomenę, norėjo išsiųsti į Vokietiją, tačiau jis atsisakė, liko dėl manęs Amerikoje, o po trijų mėnesių buvo išsiųstas kariauti į Korėją. Atvažiavo savaitei, apsivedėm ir paliko man dovaną – dukrą Sigutę (šypsosi). O po metų grįžo, ir pradėjome gyventi“.

Atvažiavo savaitei, apsivedėm ir paliko man dovaną – dukrą Sigutę. O po metų grįžo ir pradėjome gyventi“.

Dabar Sigutei jau 62 metai. Sūnus Romas Jurgis mirė vos 43-ejų. Baniutė pasakoja, kad vienam jos proanūkiui vos 6 mėnesiai, o proanūkė jau 8-erių.

„Mano vyras mirė prieš porą metų, tai dabar gyvenu su anūke Aukse ir proanūke Kirie. Ji gyvena su trims katėmis, o aš su vyro palikta kalaite (juokiasi).

Tiesa, 1974-aisiais buvome su mama ir sūnumi atvažiavę į Lietuvą. Pavyko aplankyti ne tik Vilnių, bet ir Kauną bei Kačerginę. Tais laikais mums buvo leista pabūti tik 5 dienas Vilniuje, tačiau mano sūnus, tada 18-metis, buvo sužavėtas Lietuva. Gaila, kad ją matė pirmą ir paskutinį kartą... Jis galvojo, kad norėtų gyventi Lietuvoje, bet negalėjo palikti dukters.

Nepaprasta meilė siejo tėvą ir dukrą, nepaprastas ryšys. Su mirusio sūnaus dukra ir gyvenu dabar. Džiaugsmo suteikia proanūkė Kirie. Ji atsimena mano vyrą, nes ją prižiūrėjome, kai motina dirbo, auginome nuo 6 savaičių. Žinoma, ne kiekvieną dieną“, – šypteli moteris.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Baniutė Mašiotaitė–Kronienė Kaune
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Baniutė Mašiotaitė–Kronienė Kaune

Baniutės tėtis mirė vos 55-erių, nes jo širdis buvo labai išsiplėtusi nuo skarlatinos, persirgtos vaikystėje. Po jo mirties ji aptikusi stalčiuje labai daug vokų.

Tėvas Jonas buvo laikraščio „Laisvoji Lietuva“ redaktorius, todėl Baniutė manė, kad ten laiškai. Bet praskleidusi tuos vokus aptiko testamentą, kuriame jis prašo, kad būtų sudegintas. Dėl to, kaip prisimena Baniutė, kilo didelis nepasitenkinimas.

„Aš buvau ta, kuri visus reikalus tvarkė, mama ir sesuo nesikišo. Tėvas norėjo kuo paprastesnių laidotuvių, kuo mažiau pinigų išleisti, norėjo būti sudegintas, o jo pelenai, kaip jis rašė, turėjo būti parvežti į Lietuvą. Taip ir nutiko – 1993-aisiais metais pargabenau jo pelenus į Lietuvą. Palaidojome šalia mano senelio, jo tėvo Prano Mašioto. Tada dar buvo gyvų tėčio mokinių, tad buvo labai malonu juos sutikti“, – pamena rašytojo anūkė.

Meilė Lietuvai ir Mašiotynei

„Labai pasiilgstu tėviškės, bet dabar jau ne taip sunku, kaip iš pradžių, kai kamuodavo didelis ilgesys, nes galiu atvažiuoti. Kačerginė nuostabi – gražūs namai, kiemai sutvarkyti, pastatytos skulptūros, namukai nedideli.

Kaunas koks buvęs, toks likęs. Paleisk mane į Kauną – viską prisimenu. Štai Vilniuje kai lankiausi, kilo klausimas, kodėl dangoraižiai ne kur miesto pradžioje, o pačiame centre? Dangoraižiai man taip nedera prie senų namų“, – sako rašytojo anūkė.

Baniutės prisiminimų galima klausyti ilgai, tačiau labiausiai žavi jos tvirtumas, energija, meilė tėvynei. Juk ir savo tėčio Jono kurtus namus, sklypą ji padovanojo Kačerginėje įsikūrusiai Prano ir Jono Mašiotų palikimo puoselėtojų draugijai, kad ir toliau būtų saugomas jų prisiminimas, rengiamos stovyklos, renginiai, susitikimai su kūrėjais, rašytojais.

Baniutė sako, kad Prano ir Jono Mašiotų palikimo puoselėtojų draugija parašė raštą Aplinkos ministerijai, jog rašytojo name įsikurtų ir Tado Ivanausko muziejaus eksponatai, mat P.Mašiotas daug rašė apie gyvūnėlius.

Pati Baniutė svajoja, kad ši erdvė taptų muziejumi visų tų šviesuolių, kurie gyveno ir kūrė Kačerginėje, garbei – V.M.Putinas, J.Biliūnas, P.Mašiotas yra ryškiausios asmenybės. Baniutė tiki, kad ateityje visi norai išsipildys, nors dabar tam ir trūksta lėšų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs