Na, ką, tesiu savo odisėją epopėją per nepavykusių pasimatymų liūną. Gal tame deguto kibire aptiksiu kokį aukso grynuolį? Spėju, kad panašiai mąsto ir vyrai – sutikti savo antrąją pusę, kuri tenkintų įvairiais klausimais ir pamąstymais, visgi yra sudėtingas dalykas. Panašiai kaip laimėti loterijoje – kai kam aukso puodas, kai kam tik paguodos prizas, o kai kas lieka ir tuščiomis rankomis. Arba su šaukštų rinkiniu!
Mačiau kaip ryte Deivydukas su savo silikonine braške kažkur išdardėjo pasišūkčiodami iš to džiaugsmo, kad yra kartu, tad nusprendžiau nesėdėti ir neliūdėti rankų sudėjusi, o kiekvieną pasimatymą vertinti kaip patirtį, iš kurios išmokstu kažko naujo. Žinoma, nenoriu būti rafinuota ledo karaliene ir tikėti, jog esu tobula, kad man visi per prasti. Toli gražu.
Bet tiek to, per daug apmąstymų nuostabiam šeštadienio rytui. Lekiu į paplūdimį, ankstyvą rytą matau tik vieną kitą žmogų. Vienu metu aptemsta akyse ir nesuprantu, ar tai, ką regiu, yra tikrovė, o gal kažin kokia nenormali fantazija? Bet, atrodo, kad nutiko tai, apie ką svajojau ir laukiau bene dešimt metų. Prie manęs prižirglioja mano buvusi didžioji meilė, kurią dar ir dabar pamačius, liežuvis išsivynioja iki pat kojų pirščiukų. Greičiausiai kiekvienai teko atsidurti tokioje situacijoje, kai sutinki jį, norėdama atrodyti įspūdingai, tačiau...
Na, kodėl visada būna taip, kad TU pamatai JĮ, visiškai nepasikeitusį, dar labiau įgavusį seksualaus žavesio, nuo ko tik pradeda kutenti pilvą, kai PATI tuo metu atrodai visai ne taip, kaip norėtum. Be makiažo, suveltais plaukais ir iškankinta nemigos, dar koks spuogas ant kaktos, ar raukšlė, kurios anksčiau nepastebėjai. Juk turėčiau priblokšti savo išpuoselėta išvaizda, tačiau, vargeli, tu vargeli, norėčiau parblokšti save ir įkišti galvą į smėlį kaip koks strutis.
– Labas, brangioji! Šimtas metų! Tu tokia pati graži, na gal vienas kitas kilogramas prilipo, – rėkia Saulius visa gerkle. – Juokauju! Iš tavęs tik kauliukai belikę, Snieguole tu mano puikioji, – vis dar iš džiaugsmo draskosi mano didžioji gyvenimo meilė.
O Dieve, nieko nesuprantu. Apsidairau aplinkui ir matau, kad jis tikrai kalba su manimi. Tačiau... Santūrusis Saulius kažkodėl pavirto į keistą, vis dar tikrai patraukliai atrodančią, tačiau davusią visišką nesuvokiamą valią savo emocijoms ir klaikiai rėkiančią visokiausius deminutyvus asmenybę. Kvailai nusišypsau, tikėdamasi, kad tarpdančiuose nėra kokio salotos lapo ar juodų sezamų sėklos ir, persimetusi keliais žodeliais, noriu sprukti, kadangi jaučiuosi lyg pilka pelytė, ką tik išlindusi iš urvo. Tačiau Saulius manęs nepaleidžia ir išprašo minutėlės kitos kavos puodeliui. O, kava man tikrai praverstų.
Iš to, kaip jis elgiasi, atrodo, reikės išklausyti dar vieną sėkmės istoriją apie atsivėrusias čakras, ir jau dabar pradedu knapsėti nosimi bei nuobodžiauti. Taip, buvau teisi, šį kartą pamišę „pakoučinimai“ ir perdėto pozityvumo šuorai liejasi lyg vulkanas. Vis dar linksiu galva. Atrodo, išvada peršasi viena: seksualumo liepsnelė nuleipo labai greitai, kai Saulius prasižiojo. Prisimenu, kokie mes buvome laimingi, ir matau, kad šio žmogaus jau seniai nėra. O kiek metų bandžiau jį pamiršti!.. Kol jis kalba, aš žingsniuoju mintimis prisiminimų takeliais – išsiskyrimas tuomet iš manęs išsunkė visas jėgas ir net norą gyventi, juk su šiuo žmogumi aš kūriau ateitį ir tikėjau, kad galime būti kartu. O kuo viskas baigėsi? Jis išdūmė į Ameriką su kažin kokia mergele, palikdamas mane prie suskilusios raudų geldos.
Ir štai, susitikimas toks, kokio negalėjau numatyti, tačiau viduje jaučiu tik gėlą.
Išliurlinusi savo kavos puodelį nusprendžiu atsainiai bėgti savo keliais. Atrodo, pradedu suprasti, ką darau ne taip, – per daug rimtai žiūriu į situaciją, o likimas man vis kaišioja pagalius, pasiųsdamas panaudotus ir pamišusius egzempliorius bendram gyvenimo tikslui siekti. Matyt, tai buvo lemiama proga, pasakyti jam „Sudie!“ ir išsilaisvinti iš to, kas mane slėgė daugybę metų. Žodžiu, ramybė ir atsipalaidavimas man tikrai nepakenks, kaip ir gera nuotaika, nes toks susikrimtimas dėl to, kad iki šiol sutikti stipriosios lyties atstovai buvo ne itin mano skonio, tikrai nevertas dėmesio.
Kadangi šiandien atkeliauja draugė, verčiau susitelksiu į ją. Iš tikrųjų jos vietoje aš turbūt nė kojos į lietuviškus pajūrio kurortus nekelčiau. Rasos istorija kur kas liūdnesnė nei galite įsivaizduoti. Dar prieš penkerius metus ji susipažino su simpatišku vyruku. (Čia, jos žodžiais tariant – tas, kuris avi kroksus su kojinėmis man iškart atrodo ne itin aiški ir vyriška persona). Trumpai tariant, užsimezgė romanas, audringas ir aistringas, tačiau jo pabaiga pribloškė net ir mane. Po kurio laiko draugė pamatė, kad vyrukas pradėjo jos šalintis, vakarus leisti atskirai, kol pamatėm vieną vakarą, kaip jis žingsniuoja apsikabinęs vidutinio amžiaus tetulę vedinas dviem vaikučiais...
Ilgai gydėsi mano draugė širdies žaizdas, tačiau ją guodžiau bent tuo, kad laiku pamatė, į kokį žmogų įsižiūrėjo. Argi meilužės statusas toks jau trokštamas dalykas šiais laikais?
– O jeigu būtum pastojusi? – bariau ją, braukdama ašaras nuo veido.
Iš tikrųjų Rasai apskritai nesiseka. Aš į savo „gerbėjus“ galiu žvelgti per ironijos prizmę, o jai norisi tik klykti iš siaubo. Štai bent keli pavyzdžiai. Nueina Rasa į pasimatymą, visa gražutė, dailutė, o ir vyrukas ne iš kelmo spirtas. Buhalteris ar IT specialistas. Na, toks tikrai rimtas, ne koks pašlemėkas. Saldžioji porelė skaniai pavalgo, išgeria po taurę vyno – žodžiu, maloniai leidžia vakarą. Koks gi dar galėtų būti pirmojo pasimatymo scenarijus? Pasisiūlo buhalteris parvežti Rasą namo, o vos tik įsėda į automobilį, staigia atlenkia sėdynę ir jau ropščiasi ant jos!
„Jau maniau, kad teks dujų balionėliu pasinaudoti“, – skundėsi Rasa. Vos atsikračiusi kibiojo gerbėjo lūpų, ji pasakojo, skuodusi kaip įmanydama greičiau. Negi pasimatymo pabaiga – tik lovoje, vyrai? O buhalteris dar, matai, bandė teisintis, kad neieško rimtų santykių ir manė, jog ji – taip pat.
Kitas dar geresnis papuolė. Nors ir dailus, bet tikras Alfonsas ir su itin gašliais pasiūlymais. Ančių kepenėlių užsisakė, šampaną tik maukia, o sąskaitą atnešus akis varto, piniginę pamiršo. Senas kaip pasaulis bandymas apmauti moterį baigėsi isterišku Rasos juoku. Už prabangias vaišes Alfonsas pasisiūlė atlikti vyrišką pareigą. Ir tikrai nemanykite, kad siūlė vinį įkalti ar sieną nutinkuoti. Seksas trise! Suprask, tokia galimybė pasitaiko ne kasdien, tik naudokis, moterie, tokį malonumą žadu!
Ne kasdien ir tokį Alfonsą įmanoma sutikti! Teko pasakyti „Sudie!“ dar vienam tipiškam nevykėliui. Tačiau mes nenusimenam. Pasijuokiam, pakrykštaujam ir keliaujam toliau. Juk vyrams nenusisekusių pasimatymų pasitaiko ne ką mažiau nei mums. Žiūrėk, lūkestis buvo į lovą įsitempti, o gavo atgalia ranka per skruostą, ir visos jau vienodos. Ką padarysi…
Tęsinys – liepos 12 d. (šeštadienį)
