„Šiais metais daliai mūsų draugų komandos „Saulėtekio 1010“ žmonių sukanka 40 metų. Kas gali pradžiuginti žmones? Kiek galima pirkti daiktų? 40-metis žmogus tikrai turi šaldytuvą, nupirksi paveikslą – galbūt nepatiks, gero vyno – bet tokia dovana neturėtų jokios išliekamosios vertės, gražų megztinį – kiek galima tų megztinių turėti? Dabar ir taip vartojimo per akis, o prasmės jokios.
Tikiu, kad žmogus turi būti upė, o ne tvenkinys. Turi būti pratekantis vanduo – tik kai ką nors duodi, atsiranda vieta ką nors gauti. Ir tas gavimas nebūtinai turi būti materialus.
Norėjome padaryti ką nors, kas būtų naudinga visuomenei, vilniečiams, svečiams, galiausiai mums ir mūsų vaikams, ir kad kišenė „išvežtų“, – sakė viena idėjos sumanytojų Aurelija Kazlauskienė.
Taip 27 bičiuliai vieni kitus jubiliejaus proga nusprendė pasveikinti ne materialiais daiktais, o įteikdami dovaną miestui, kuriame visi ir susipažino.
„Kodėl dovana miestui? Nes visi iš esmės viską turi ir per tuos pirmuosius 40 vaikystės metų, kaip ir pavadinome šią idėją, turėjo laiko pasiekti tam tikrų dalykų tiek profesinėje, tiek asmeninėje erdvėje, o dabar atėjo laikas dalytis ir puošti pasaulį“, – šypsodamasi pasakojo A.Kazlauskienė.
Jie kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu patarti, kaip ir kuo galėtų prisidėti prie sostinės gerovės.
„Labai patiko greita ir džiugi savivaldybės reakcija. Jie labai noriai viską apsvarstė ir dalijosi su mumis idėjomis, patarimais: siūlė tinklinio aikštyną, suoliukus, šachmatų stalus ir pan. Kai kurie siūlomi variantai netilpo į turimo biudžeto rėmus.
Norėjosi ko nors, kas tikrai turėtų išliekamąją vertę, būtų ilgaamžis. Pasvarstėme, kad tai galėtų būti susiję su skaičiu 40 – pavyzdžiui, 40 medžių, prie kurių kiekvienas galėtume ateiti mes patys, mūsų vaikai, papasakoti istoriją, pasidalyti idėja, galiausiai vaikams parodyti, juos į tai įtraukti“, – sakė A.Kazlauskienė.
Taigi dar vasarą išdiskutuota ir aptarta idėja įgavo kūną. Nutarta, kad medžiai bus sodinami rudenį, kad jų bus 40 ir kad jie šaknis įleis Vilniaus Vingio parke. Idėjos autoriai norėjo, kad tai būtų ąžuolai arba kaštonai, bet pasitarus, ko reikia miestui, parkui, nutarta sodinti maumedžius.
Paklausta, ar tai pirmoji tokia idėja jos pačios gyvenime, pašnekovė pasakojo, kad vis ko nors panašaus sumano ir darbe, o pati asmeniškai yra linkusi prisidėti prie darbų, idėjų, kurie turi naudos kitiems, visuomenei, šaliai – ji pati neatlygintinai universitetuose skaito paskaitas iš savo profesinės srities.
Pasakodama apie šią medžių sodinimo idėją ji išreiškė viltį, kad galbūt tai taps paskata ir kitiems.
„Labai norėčiau, kad Lietuvoje tokių tradicijų būtų vis daugiau. Juk mes patys ir kuriame savo šalį. Viskas prasideda nuo mūsų minčių, užmojų, ketinimų, o baigiasi mūsų veiksmais ir darbais.
Kaip sakoma, jei gali ką nors padaryti, tai imk kastuvą ir daryk: iššluok kam nors kiemą, nukask sniegą ir panašiai, – sako A.Kazlauskienė.
– Tikiu, kad žmogus turi būti upė, o ne tvenkinys. Turi būti pratekantis vanduo – tik kai ką nors duodi, atsiranda vieta ką nors gauti. Ir tas gavimas nebūtinai turi būti materialus. Tai gali būti išreikšta ir žodžiu, kuo nors, kas mus pakylėja, uždega, suvienija bendrai idėjai.“
Geranoriškumo, galvojimo ne tik apie save moteris palinkėjo ir visiems kitiems, ir teigė neabejojanti, kad šie 40 medžių jos draugų ratui taps gražia ateities idėjų pradžia.
