Projektą „Vasara mieste“ inicijavusi bendrovė „Realco“ visą vasarą sostinės gyventojus lepino įvairiais renginiais – nuo treniruočių, šunų dresūros iki pikniko ant žolės, siekdama paskatinti laisvalaikį leisti gamtoje. Rugpjūčio 23-iosios vakarą, minint Juodojo kaspino ir Baltijos kelio dieną, vilniečiai buvo pakviesti praleisti prasmingai, stebint didelį atgarsį susilaukusį D.Ulvydo režisuotą filmą „Emilija iš laisvės alėjos“.
Anot filmo prodiuserės, nuo pirminės scenarijaus versijos filmas keliavo labai ilgai. Pirmasis scenarijus buvo parašytas prieš šešerius metus, o jo idėja buvo kurti filmą apie istorinę asmenybę Emiliją Pliaterytę. Ši idėja vystėsi ir augo, ir galiausiai buvo atkeliauta į 1972 m. Lietuvą. Emilijos Pliaterytės linija teliko tik filmo scenoje, teatre.
Paklausta, kokia didžiausia dilema buvo kuriant šį filmą, Ž.Gallego prisipažino, kad tai buvo didelė atsakomybė prieš amžininkus, kurie išgyveno tą istoriją. „Mes esame ta karta, kuri ne pati patyrė, o tik girdėjo šią istoriją iš savo tėvų ir senelių lūpų. Bet kadangi mūsų scenarijuje dalyvavo ir mus konsultavo žmonės, visa tai išgyvenę ir dalyvavę tame laikmetyje, dėl to jaučiamės daug tvirčiau, kad pasakojame tą istoriją, kuri iš tikrųjų yra tikra ir gyva“.
Prodiuserė neslėpė susijaudinimo ir džiugesio, kad į kino seansą žaliojoje miesto erdvėje tokią svarbią Lietuvai dieną susirinko bemaž 700 žiūrovų.
„Labai smagu, kad šis filmas vis dar nenustoja keliauti. Kino teatruose jį pamatė jau daugiau nei 130 tūkst. žiūrovų, o premjera įvyko vasario 16-ą. Rugpjūčio mėnesį seansas vyko ir Valdovų rūmuose, kur jį žiūrėjo 800 žmonių. Aš jau galvojau, kad visi, kas norėjo, filmą jau pamatė. Pasirodo, ne. Man tai labai smagu. Tai yra pati didžiausia dovana kūrėjams, kai kino juosta keliauja ir vis dar atsiranda norinčių ją pamatyti. Vadinasi, iš lūpų į lūpas eina žinia, kad filmas geras ir kad žmonės jį rekomenduoja vieni kitiems“, – sakė Ž.Gallego.
Prodiuserės teigimu, tai vienas brangiausių jai filmų, nes visi, kas prie jo dirbo, tai darė su didžiule meile.
„Aš jį vadinu savo širdies projektu. Nes aš jį labai ilgai nešiojau savo širdyje, mes labai ilgai jį vystėme. Jis transformavosi iš vieno projekto į kitą. Yra garbės reikalas įsiamžinti tokiame filme, kuris vėliau liks Lietuvai. Ir mes jau dabar matome, kad jis nėra vienadienis. Tai filmas, kuris gyvena, ir gyvens dar po 10 ar 50 metų“.