Kadangi kartu gyvename jau ketverius metus, iš savo vaikino gauti sužadėtuvių žiedą tikėdavausi kaskart, kai tik eidavome į kokį iškilmingesnį vakarėlį.
Ir galiausiai tai nutiko 2014 metų gruodžio 3 dieną.
Sėdėjau namie, dirbdama savus darbus prie kompiuterio. Nieko neįtardama, net nesitikėdama, kad ši diena, bus jau TA diena, kada mano mylimasis pasipirš.
Kadangi tuo metu dirbau nekilnojamojo turto kompanijoje, visi draugai ar pažįstami kreipdavosi į mane NT klausimais. Taigi šią dieną paskambino mano sužadėtinio (jau dabar) draugas ir pasakė, jog nepriskambina mano vaikinui ir norėtų pakalbėti su juo dėl užsakymų, o su manimi dėl NT klausimų, ir ar galėtumėme visi trys pasimatyti kur nors mieste apie 15 val.
Žinoma, aš nieko nenutuokiau apie pasipiršimo planą, tad nieko neįtardama sutikau. Susisiekiau su savo mylimuoju ir sutarėme, jog jis manęs atvažiuos paimti iš namų. Grįžęs namo, dar man prisakė prisirengti šiltai, nes lauke labai šalta, taigi apsivilkau naminį, šiltą vilnonį megztinį, ir mes išvažiavome.
Mano vaikinas nusivežė mane į restoraną, sakydamas, jog čia mūsų jau laukia jo draugas. Aišku, nebūčiau moteris, jei nepabumbėčiau ant saviškio, jog ne ta apranga apsirengusi, kad į restoranus vaikščiočiau...
Taigi, vaizdas... Stalai visi papuošti, salė tuščia, tik mes trise... Pagalvojau, gal koks užsakymas bus vakare, todėl viskas čia išpuošta. Priėjo padavėja ir pasikvietė jo draugą. Draugas nuėjo. Likome tik mudu.
Taip pat skaitykite: Edgaro sužadėtuvių istorija. „Piršlybų scenarijų kūriau keletą mėnesių“
Tą akimirką ant scenos pasirodė mergina ilga suknele ir pradėjo dainuoti dainą „Meilės simfonija“. Aš, nieko neįtardama, paklausiau savo vaikino, ką ta mergina čia ant scenos daro, o jis man ramiu balsu atsakė: „Gal repetuoja“.
Tą akimirką ant scenos pasirodė mergina ilga suknele ir pradėjo dainuoti dainą „Meilės simfonija“.
Pasukusi galvą į šoną išvydau prie mūsų ateinančius padavėjus. Jie atnešė didelę raudonų ir baltų rožių puokštę ir lėkštutę su nedidele raudona dėžute.
Net dabar negaliu pasakyti, ką galvojau, ką jaučiau tą akimirką. Visa drebėjau, buvau tiesiog apstulbusi.
Mano vaikinas priklaupė ant kelio, ištiesė ranką su atidaryta dėžute, kurioje buvo žiedas, ir paklausė: „Ar tekėsi už manęs?“. Aš jį stipriai apkabinau, ilgai stovėjome apsikabinę, be jokių žodžių, tik stipriai stipriai vienas kitą apkabinę... Ir, žinoma, jam atsakiau: „Taip“!
Tuomet šampanas, desertas... Buvo nuostabu. Sunku net žodžiais aprašyti savo jausmus ir jaudulį. Niekada nebūčiau pagalvojusi, jog mano vyras gali taip nustebinti savo mylimą moterį.
Net ir dabar, prisiminusi šypsausi, kai pagalvoju, jog viskas buvo taip paprasta, nuoširdu, miela ir svarbiausia – netikėta.
Myliu savo mažytį visa širdimi! Džiaugiuosi, jog turiu šalia savęs tokį nuostabų žmogutį, kaip JIS!
Manau, greitu metu, galėsiu papasakoti ir antrą mūsų gyvenimo etapą – vestuves!
Visas iki šiol atsiųstas konkurso istorijas paskaityti galite paspaudę čia.