Apie tai, ką reikia žinoti prieš leidžiantis į kelią, kalbamės su veterinarijos gydytoja, „PetCity“ klinikos vedėja Margarita Rukštelyte.
– Ar visi šunys gali bėgti šalia dviračio?
– Bėgti šalia dviračio gali tik sveiki šunys. Tai galioja tiek mažų, tiek vidutinių ir didelių veislių šunims. Dideli ir fiziškai stiprūs, tokie kaip vokiečių aviganiai, retriveriai, haskiai, koliai, yra labiau pritaikyti intensyvioms ir tolimesnėms distancijoms, o mažų veislių šunys trumpesnėms ir ne tokioms intensyvioms.
Tačiau tai nereiškia, kad jaunas haskis pirmą kartą bėgdamas gali nubėgti 5 km. Gyvūno fizinę ištvermę reikia vystyti palaipsniui. Ar šuo tinka bėgti šalia dviračio, gali patarti veterinarijos gydytojas, apžiūrėjęs gyvūną, pasikalbėjęs su šeimininku apie jų gyvenimo stilių, jų fizinį aktyvumą, šuns sveikatos būklę.
Labai svarbu atkreipti dėmesį ar augintinis nešlubuoja, nekosėja, nedūsta, nes tai gali būti pirmieji sąnarių ligų, širdies ligų ar astmos požymiai.
Tokie šunys kaip mopsai, prancūzų buldogai dėl apsunkinto kvėpavimo tinka tik labai trumpiems pasivažinėjimams.
Jeigu gyvūnas turi sveikatos problemų, dėl kurių jis negali gauti fizinio krūvio, arba yra vyresnio amžiaus, tai nereiškia, kad negalite mėgautis važiavimu dviračiu kartu. Yra specialūs krepšiai dviračio priekyje, kuriame galite vežtis iki 10 kg šuniuką, arba tempiami vežimėliai. Tokiu būdu galite su savo augintiniu mėgautis kelione, be pavojų jo sveikatai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Internautus pakerėjusi psichoterapeutės atjauta neįgaliam šuniui: pokalbis apie tai, kas yra laimė
– Nuo kokio amžiaus jaunus šunis galima pasiimti į pasivažinėjimą dviračiu?
– Bėgimui šalia rekomenduočiau imti subrendusi gyvūną, nes jauno šuniuko sąnariai besivystydami yra trapūs ir augintinis gali lengvai susižaloti. Priklausomai nuo veislės, rekomenduočiau pradėti pratinti šuniuką prie bėgimo šalia dviračio nuo 10–12 mėn. amžiaus. Didesnių veislių vėliau, nes jų sąnariai ilgiau vystosi, kai kurių veislių net iki 18 mėn. Tam tikroms veislėms bėgti šalia dviračio rekomenduočiau tik po displazijos tyrimo (sąnarių tyrimas, parodantis sąnarių ligą – displaziją).
– Kuo šuniui naudingas pasilakstymas šalia?
– Šunys turi daugiau energijos ir fiziškai yra ištvermingesni už žmogų, tačiau dažniausiai praleidžia visą dieną namuose be užsiėmimo. Tokie šunys yra linkę į nuobodulį ir per didelį energijos kiekį, dėl ko dažnai šeimininkai grįžę namo randa šuns paliktų užsiėmimų įrodymų: nuplėšti tapetai, sugraužtos durys, lovos, batai ir t. t.
Taigi bėgiojimas pirmiausiai yra puikus antidepresantas, augintinis išsikrauna ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Pastovus fizinis aktyvumas palaiko sveikesnę nervų, raumenų ir sąnarių sistemą, medžiagų apykaitą bei limfos ir kraujotakos sistemas.
– Ką svarbu žinoti prieš pasivažinėjimą?
– Kad šuo galėtų bėgti šalia dviračio, jis turi būti ne tik sveikas, bet ir socializuotas: nebijoti žmonių, mašinų, dviračio, klausyti pagrindinių komandų. Šuo turi būti pratinamas prie dviračio po truputį, geriausiai nuo jauno amžiaus (8–10 mėn.) Eidami pasivaikščioti su jaunu šuniuku galite pasiimti dviratį ir jį tiesiog vestis šalia, kad šuo priprastų ir nebijotų. Po to, kai augintinis pripras prie dviračio, galite pabandyti pariedėti trumpas distancijas, taip po truputį pratindami augintinį. Svarbu jauno šuniuko neišgąsdinti, todėl pirmiems kartams pasirinkite mažiau triukšmingas vietoves.
Taip pat svarbu įsigyti specialią įrangą, petnešas šuniui, neslystantį pavadėlį, patyrusiems šunims yra specialūs laikikliai prie dviračio.
Svarbu, kad prieš ir po pasivažinėjimo ar kitokį fizinį aktyvumą augintinis kelias valandas būtų nemaitintas. Šunims pasitaiko skrandžio išpūtimas ir užsivertimas, šis susirgimas yra gyvybiškai pavojingas. Dėl šios priežasties pasivažinėjimo metu neleiskite šuniui lakti daug vandens. Geriau duoti atsigerti dažniau ir po truputį. Jeigu šuns maitinimas sutampa su pasivažinėjimu dviračiu, maitinkite po pasivažinėjo praėjus 1,5–2 valandoms. Po maitinimo neleiskite šuniui šokinėti ir dūkti.
– Kaip taisyklingai važiuoti dviračiu? Į kokius šuns siunčiamus ženklus atkreipti dėmesį?
– Šuo turėtų bėgti prie galinio rato šiek tiek atsilikdamas arba prie kojos. Neleiskite šuniui tempti į priekį, nes tokiu būdu jis gali pakliūti po dviračio ratais. Tempas parenkamas pagal kiekvieno šuns veislę ir fizinius sugebėjimus, tačiau visada rekomenduoju pradėti palengva, kol pamatysite, koks greitis jūsų šuniui patogiausias. Pirmus kartus pradėkite trumpas distancijas, būtinai pagirdami šunį, pasimokykite sustoti, manevruoti ir valdyti šunį pagreitėdami ir lėtėdami, atlikdami posūkius į kairę ir į dešinę.
Nepamirškite leisti šuniui pailsėti, atkreipkite dėmesį į šuns rodomus ženklus (atsilieka, stipriai lekuoja, kosėja, dūsta) ir būtinai sustokite, leiskite jam atsikvėpti, pasiūlykite šiek tiek vandens.
– Koks krūvis galimas suaugusiam šuniui? Kaip važinėdami galime pakenkti augintinio sveikatai?
– Tai labai individualu. Vidutiniškai vokiečių aviganis gali nubėgti apie 3–5 km, ruošiami varžyboms ir parodoms gali nubėgti 7 km ir daugiau.
Priklausomai nuo veislės, rekomenduočiau pradėti pratinti šuniuką prie bėgimo šalia dviračio nuo 10–12 mėn. amžiaus.
Važiuojant asfaltu augintinių pėdutės nusitrina iki kraujo, todėl geriau pasirinkite minkštesnį paviršių. Tai taip pat svarbu ir sąnariams, nes minkštesnė danga reiškia švelnesnį krūvį sąnariams. Po pasivažinėjimo leiskite šuniui atvėsti, dar su juo pasivaikščiokite.
Po kiekvieno pasivažinėjimo apžiūrėkite pėdutes ir ar šuo nešlubuoja. Neperkraukite šuns, pradėkite nuo trumpų distancijų ir nedidelio greičio. Taip pat komunikuokite su savo šuniu, kad pamatytumėte, kiek ir kokiu greičiu jis gali bėgti. Greitis turi būti saugus tiek jums, tiek šuniui, jeigu reiktų staigiai išvengti kliūties ar sustoti.
Pataria kinologas-dresuotojas Kęstutis Petrauskas, į pasivažinėjimus dviračiu dažnai besileidžiantis su keliais augintiniais iš karto
„Pirmiausia šunį reikia pripratinti prie dviračio: pavedžioti aplink – tegul apeina, apsiuosto, pagirti, duoti skanėstą. Tuomet galima pradėti vesti šunį šalia vedamo dviračio, vėliau – pradėti judėti. Pagal taisykles, šuo privalo būti iš dešinės dviračio pusės, kad neišbėgtų į kelią ar taką. Ne pro šalį šuniui uždėti ir ryškią liemenę, kad būtų pastebimesnis.
Yra specialūs, prie dviračių tvirtinami įtaisai, bet puikiai tinka ir specialios petnešos, prie kurių tvirtinamas pavadėlis. Jis turi būti sulankstytas ir pirštais paspaustas po dešine dviračio rankena. Jei kas nors nutiks, šuo staigiai trūktels pavadėlį, jį ištrauks ir atšoks į šalį, o žmogus išsilaikys ant dviračio.
Pavadėlio jokiu būdu negalima rišti prie dviračio, apvynioti apie rankeną ar ranką, nes virstant galima labai susižeisti. Svarbu, kad ant dviračio žmogus jaustųsi laisvai, kaip ir važiuodamas be šuns, negalima leisti, kad šuo tampytų. Šuo turi bėgti 30–50 cm atstumu nuo dviračio.
Pradėjus judėti šuo turi išmokti komandas „šalia“ ar „greta“, „pirmyn“, „važiuojam“, „lėčiau“, „kairėn“, „dešinėn“, „aplink“, „lėtai“. Komanda „pirmyn“ ar „važiuojam“ turi skatinti augintinio veržlumą nekeičiant judėjimo krypties. Ištarus šią komandą, pavadėlis atlaisvinamas, kad šuo tai pajustų ir tada reikia didinti važiavimo greitį. Augintinis taip pat juda greičiau. Tardami komandą „lėtai“, patys sulėtinkite greitį ir trūktelėkite pavadį. Prieš pasukdami, sulėtinkite greitį, pavadėliu prilaikykite augintinį. Svarbu posūkiuose neskubėti. Kol šuo dar neišmokęs keisti krypties, komandą ištarkite kelis kartus.
Kai šuo išmoks gerai vykdyti komandas, nuošaliose vietose pavadėlio galima ir atsisakyti. Mano šunys išmokyti sekti dviratį ir be pavadėlio. Pavyzdžiui, pradedu lėtėti, šuo tai mato ir dar išgirsta komandą „lėčiau“. Treniruoju taip, kad dviratis vestų šunį, nes šuo negali bėgti prieš dviratį, jis visą laiką turi jį matyti. O žmogus turi matyti, kas vyksta priekyje ir valdyti situaciją.
Leidžiantis į kelią svarbu, kad šuo būtų išsituštinęs, pasirengęs fiziniam krūviui ir greitėti palengva.
Svarbiausia taisyklė važiuojant – šuo negali bėgti šuoliais, tik risčia. Reikia labai gerai jausti savo gyvūną. Jei matai, kad jis stabčioja, treniruotė baigta, todėl patariu parinkti ratu einantį maršrutą, kad augintiniui pavargus nesunkiai grįžtumėte į namus.
Treniruoti šunį reikia sistemingai, negalima kompensuoti pasivažinėjimų. Pavyzdžiui, savaitgalį atsivažinėti už visą savaitę. Taip galima pakenkti gyvūnui.
Svarbu parinkti ir tokį kelią, kur asfaltas ar betonas sudarytų ne daugiau nei 30 proc. viso maršruto, nes ims dilti padų pagalvėlės ir šuo kęs skausmą. Be to, leidžiantis su šuniuku į kelią, reiktų pasiimti vaistinėlę ar bent jodo ir tvarsčių – jei šuo susižalotų.“
