Taip, perskaitėte teisingai – 11 tūkstančių Lietuvos gyventojų, užuot po darbų įsijungę serialą ar savaitgalį leidę su draugais ar šeima, renkasi kovinius manevrus miško pratybose, dienas ir naktis leisti padedant užtikrinti viešąją tvarką policijos ir pasienio apsaugos pareigūnams, atlikti kultūrinių vertybių apsaugą, dalyvauti visuomeniniuose renginiuose, bendradarbiaujant su kariuomenės daliniais stebėti viešąją erdvę ir, be abejo, ne tik šviestis ir mokytis patiems, bet ir mokyti bei vertybiškai šviesti jaunus žmones, kurie netrukus taps Lietuvos ateitimi.
101-uosius metus skaičiuojanti Lietuvos šaulių sąjunga yra sukarinta visuomeninė organizacija, kurios nariai ruošiasi tiek ginkluotam, tiek nesmurtiniam pilietiniam pasipriešinimui, tam naudodami savo laiką ir, dažnu atveju, finansinius resursus.
Visiems skeptikams iškart atsakysiu – prasidėjus koronaviruso pandemijai, labai greitai išryškėjo tokios organizacijos reikšmė, nes šauliai kariavo su šiuo „nematomu priešu“ pirmose fronto linijose – budėjo oro uostuose, palaikė tvarką mobiliuose punktuose ir patruliavo gatvėse.
Bet tai tik maža visų mūsų didelės brolių ir sesių šeimos nuveiktų darbų dalis – apie svarbiausias veiklas papasakosiu plačiau.
Kaip tampama šauliu?
Dešimtyje didžiausių Lietuvos miestų yra įsikūrusios šaulių rinktinės, kurios nuolat vykdo norinčiųjų prisijungti priėmimus.
Organizacijoje šauliai skirstomi į jaunuosius – vaikus nuo 11 iki 18 m. – ir suaugusius, kuriais gali tapti pilnametystės sulaukę ir šaulio priesaiką davę piliečiai. Šauliu galima būti iki gyvenimo pabaigos.
Jaunieji šauliai, kurie sudaro maždaug pusę visos organizacijos narių, leisdami laiką atskirose kuopose ar mokyklų būreliuose, yra skatinami puoselėti patriotines vertybes, mokomi išgyvenimo principų, supažindinami su karyba.
Suaugę šauliai, dažnu atveju, praėję bazinį šaulio įgūdžių kursą ir susipažinę su vidinėmis organizacijos tvarkomis, renkasi sau įdomią veiklos kryptį – kovinę (kai šauliai yra priskiriami kariuomenės padaliniui ir gana intensyviai treniruojasi su juo), kinetinę/komendantinę (organizuojamos ir taktinės pratybos, bet daugiau dėmesio skiriama užduotims su policijos ir VSAT pareigūnais) arba nekinetinę (šie šauliai stebi viešąją erdvę, mokosi reaguoti į kibernetinio karo apraiškas, dirbti su jaunaisiais šauliais ir moksleiviais). Žodžiu, pasirinkimų apstu, tereikia noro ir laiko.
Pati šaule tapau prieš dvejus metus, būdama devyniolikos. Atėjau į organizaciją nepažinodama nei vieno žmogaus, turėdama pirminį tikslą suprasti, ar su karyba susijusi veikla man patinka – tuo metu pabijojau eiti į kariuomenę dėl silpnokų fizinių duomenų.
Per tuos metus šalia supratimo, ar karyba man prie širdies, stiprėjo mano vertybinės nuostatos, atsirado didžiulis bendraminčių ratas, o bendraudama su daugiau gyvenimiškos ir šauliškos patirties turinčiais broliais ir sesėmis jaučiau, kad augu ir galiu pagaliau veikti tai, kas man patinka – mokytis ir daryti gerus darbus savo šaliai.
Šaulystė nėra tik apie fizinę jėgą ir ištvermę, tai yra apie bendrystę ir darbų pasidalinimą.
Gal kažkam pasirodys, kad būnant šauliu reikia turėti žvėrišką sveikatą ir stiprų kūną (kai kurių padalinių veikloje tai svarbu), bet, kaip į panašią repliką atsakė mano draugei šaulei – „netgi jeigu moki virti sriubą, mums tavęs reikia“. Tad šaulystė nėra tik apie fizinę jėgą ir ištvermę, tai yra apie bendrystę ir darbų pasidalinimą, nes kiekvienas iš jų yra svarbus ir galintis pakelti viso padalinio moralę ir norą tęsti užduotį net šalčiausią naktį – patikėkite, net po kelių valandų naktinės žvalgybos gulint vienoje vietoje didžiausiu išgelbėtoju tampa šaulys, ištiesęs puodelį su kava ar arbata.
Mūsų padalinyje yra tradicija kiekvienas kuopos pratybas, per kurias mokomės naviguoti ir taktikuoti, pradėti Lietuvos Respublikos himnu, o baigti šiltu troškiniu ar sriuba – juos, kol mes vaikštome miškais, taip pat gamina šauliai. Ne veltui yra sakoma, kad vienam tiesiogiai kariaujančiam šauliui ar kariui reikia devynių paramą galinčių teikti žmonių.
Kiekvienas iš mūsų, atėjus dienai X, galime tapti bet kuriuo iš tų dešimties. Ir, žinote, netgi kai eidama po mišką naktį ieškau žemėlapyje pažymėto keliuko ir jo nerandu, nebepaeinu pati dėl vis už šakų kliūnančio ginklo, didelės kuprinės ar nutrintų kojų – žinau, kad už manęs visada yra žmonės, kurie pakels. Kartais morališkai, kartais – ir fiziškai.
Dėl to mes ir vadiname vieni kitus broliais ir sesėmis, juk esame šeima – vienas kitam nepagailime ir paskutinio šokoladuko.
Uniforma įpareigoja elgtis teisingai, pareigybiniai antsiuvai – tarnauti savo padaliniui
Kaip sukarinta organizacija, turime savo uniformas – mus dažnai painioja su nuolatinę tarnybą atliekančiais arba Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) kariais ar Karo policija, nors uniformos marginimas visai kitoks, o dar dažniau – su pasieniečiais, nes uniformos itin panašios.
Tad norint atpažinti šaulį, reikia stebėti skiriamuosius ženklus – ant beretės kokardos arba kepurėlės visada bus Vyčio (kitaip vadinamas Jogailaičių) kryžius, o ant kairiojo peties visada matysite skydo formos antsiuvą su skaičiumi nuo vieno iki dešimties ir simboliu – tai skirtingų per visą Lietuvą išsidėsčiusių rinktinių ženklai.
Kartais užduotį palengvina renginiuose dėvimos geltonos liemenės su didžiuliu užrašu „Lietuvos šaulių sąjunga“ – čia jau tikrai neapsiriksite. Būti su uniforma negali bet kaip – turi nuolat stebėti, kaip atrodai, ką darai ir kalbi. Pati jaučiu, kai eidama su uniforma pasitempiu, keliskart permąstau savo atliekamus veiksmus, kadangi dažnai iš vieno atvejo yra sprendžiama apie visą organizaciją.
Kariuomenėje ant uniformos atsispindi laipsniai, šaulių sąjungoje – pareigybės. Uniformos viduryje, krūtinės lygmenyje, galite matyti, už kokį padalinį – grandį, skyrių, būrį, kuopą ar net rinktinę šis šaulys atsako.
Man kažkaip vis pasisekdavo – praėjus pirmam šaulystės pusmečiui ir sėkmingai baigus bazinį kursą, gavau galimybę išbandyti save naujokų būrio vado vaidmenyje – nors tradiciškai jame turėtų būti apie 30 žmonių, mano sąraše buvo per 70 – turėjau užtikrinti, kad naujai prisiekę susipažintų su tvarka, įsigytų uniformas ir išmoktų jas taisyklingai dėvėti, pradėtų savo veiklų ir mokslų kelią.
Tuo metu tai buvo mano pirmoji rimta vadovavimo patirtis, tad didžiausia baimė kilo, kad tiesiog nesusitvarkysiu dėl savo jauno amžiaus, o gal dar kam nors iš vyrų užklius, kad jiems vadovauja mergina. Lyg ir neužkliuvo – po tam tikro laiko, daugybės išmoktų pamokų ir įdėtų pastangų stengiantis rodyti gerą pavyzdį, nemaža dalis šaulių, dažnu atveju dešimtmečiais už mane vyresnių, mane priėmė, o laikantis ir kariuomenėje įprastų subordinacijos principų per tuos metus išmokau diplomatiškai pakovoti dėl savo padalinio gerovės.
Apskritai labai džiaugiuosi, kad lytis ir amžius sukarintose struktūrose nebėra toks svarbus rodiklis ir atsiranda vietos lygybės principams. Ir vis pagalvoju – kur dar būdama dvidešimties galėčiau gauti tokią patirtį?
Šauliškas švietimas – gyvenimiškos pamokos ir pagarba savo šaliai
Kaip jau minėjau, turime tikrai nemažai jaunų žmonių, davusių jaunojo šaulio pasižadėjimą ir aktyviai besimokančių pagal jiems specialiai parengtas programas. Visgi, ne visi vaikai žino apie tokią galimybę, kai kurie stokoja pilietinių vertybių pagrindų, tad vis aktyviau reaguodami į kvietimus atvažiuojame į mokyklas, darželius, stovyklas ar kitokius jaunų žmonių susibūrimus.
Žinoma, karantinas dabar šią veiklą kiek pristabdė, bet tikimės, kad žmonių sąmoningumas augs, ir jau greitai vėl galėsime leisti laiką su vaikais. Neabejoju, kad tokie dalykai vyksta daugelyje rinktinių, bet, kadangi esu vilnietė ir priklausydama Karaliaus Mindaugo šaulių 10-ajai rinktinei šiuo metu dirbu su sostinės ir šalimais esančių regionų jaunimo švietimu, kalbėsiu apie mūsų veiklas šioje srityje.
Atvažiuodami į ugdymo įstaigas ar stovyklas kalbame pilietiškumą, lyderystę, supažindiname su mūsų veikla; jeigu esame lauke, pamokome išgyvenimo dalykų, jeigu patalpoje – modeliuojame gyvenimiškas situacijas, kurioms įgūdžių mokykla, deja, nesuteikia. Man asmeniškai nieko nėra smagiau, praleidus su vaikais kelias valandas, matyti jų šypsenas ir susidomėjusias akis, o iš kviečiančių mokytojų kartais išgirsti: „Retai jie ko nors taip klauso.“
Mes džiaugiamės, kad klauso – ir ne dėl to, kad patys sau pasijustume ypatingi, o dėl to, kad galbūt po mūsų vizito pilietiškumas taps gyvenimo dalimi, o ne vykdomas pagal principą „mokytoja arba tėvai liepė“, o mūsų išmokyti dalykai jiems kada nors pravers kritinėje situacijoje.
Šaulystė leidžia „pasimatuoti profesijas“
Pati tikrinausi, ar tokia veikla man prie širdies, nes šaulystėje nėra nustatytų griežtų tarnybos valandų – prisijungi, kai gali, tad man, kaip studentei, tai labai tiko.
Per tuos dvejus metus teko išbandyti ir policijos pareigūno darbo specifiką, ir pasienyje naktinėje pamainoje po pratybų pabudėti, pabūti ne tik mokine, bet ir mokytoja ar net motyvatore kitiems. Žinoma, teko paragauti kario duonos – pirmas prisilietimas prie daugiau kaip penkis kilogramus sveriančio ginklo, pirma kovinio šaudymo patirtis, navigavimo su žemėlapiu ir kompasu pratybos, žygių su dešimties kilogramų kuprine ir pasivartymai bei bėgiojimai su ja išgirdus priešo imitavimo grupės šūvius.
Man, kaip su fiziniu aktyvumu ne itin draugaujančiam žmogui, tokios pratybos būdavo nemenkas fizinis ir psichologinis iššūkis.
O, kaip įprasta, „pratybadieniai“ dažniausiai būna šalti, šlapi ir su užduotimis ne tik dieną, bet ir naktį. Man, kaip su fiziniu aktyvumu ne itin draugaujančiam žmogui, tokios pratybos būdavo nemenkas fizinis ir psichologinis iššūkis, bet su kiekvienu išėjimu netgi į orientacinį žygį jautiesi vis geriau – ginklą nešti lengviau, daiktų sąrašą sumažini, nes supranti, ko nepanaudoji, o ir rezultatai gerėja – o juk tai ir yra didžiausia varomoji jėga! Neįtikėtinai geras būdas save išstumti iš komforto zonos.
Netgi šį tekstą mintyse dėliojau per pirmą spalio savaitgalį vykusias didžiausias rinktinės vertinamąsias pratybas, kurių metu apie 300 šaulių ir į pagalbą atėjusios kelios dešimtys KASP karių Ukmergėje mokėsi reguliuoti eismą ir nuo pagal legendą veikiančių nedraugiškų pajėgų ginti kelio postą ar strateginius objektus, patruliuoti teritorijoje, reaguoti į civilių provokacijas, dezinformaciją viešoje erdvėje, tikrus kovinius veiksmus ir suteikti pirmąją pagalbą „sužeistiesiems“ karo lauke. Vis dar darome klaidų, bet tobulėdami jų skaičių mažiname.
Čia susirinko žmonės, neieškantys naudos iš pagalbos savo šaliai, o nuoširdžiai myli ją ir gerbia jos istoriją. Mūsų jėga yra kiekvieno skirtingume – amžiaus, lyties, išsilavinimo ar darbo. Ir miegame po vienu medžiu - studentas ir įmonės vadovas, fizikas ir dailininkas taip pat mokomės vieni iš kitų.
Aš be galo džiaugiuosi, kad tarp jų, ir, nors dabar dažniausiai maluosi pratybose su fotoaparatu, o ne su įprastu ginklu, kiekvieną kartą lipu per save ir išvažiuoju su naujomis patirtimis.
Kai kažko išmokstame patys – išmokome kitus. Ir taip judame tolyn, kad Lietuvoje mums ir mūsų artimiesiems gyventi būtų saugiau.
