Gydytojas Rokas Judickas neabejoja, kad normalus fizinis aktyvumas reikalingas visoms šunų veislėms: „Vieniems užtenka ramaus pasivaikščiojimo parke, kitiems reikia intensyvesnio pabėgiojimo ar treniruočių. Maži, dekoratyvinių veislių šuneliai nereikalauja didelio intensyvaus fizinio aktyvumo nors ir yra „mažos raketėlės“, o didelių, sportui, medžioklei ar gyvulių ganymui išveistų veislių šunims reikia didelio ir intensyvaus fizinio aktyvumo.“
Augintiniui parenkant fizinį krūvį, labai svarbu atsižvelgti į veislės tipą ir šuns būdą. Pasak R.Judicko, mažų veislių šuneliams pakaks ir vienos valandos ramesnio intensyvumo pasivaikščiojimo parke, o, pavyzdžiui, Stafordšyro terjerui ar aviganiui dar reiktų ir aktyvesnio kamuoliuko ar žaislo pamėtymo, ar net treniruotės ant bėgimo takelio šunų sporto klube, intensyvios treniruotės kliūčių ruože, kad būtų patenkintas šuns fizinio aktyvumo poreikis.
Pavadėlio negalima rišti prie dviračio
Kartais tenka matyti, kaip augintinio šeimininkas važiuoja dviračiu, o šuo bėga šalia. Kas atsitiktų, jei į dviračio ratą įsipainiotų pavadėlis? Įvyktų susidūrimas su kitais eismo dalyviais? Kokie pavojai ir rizika gali kilti šuniui?
R.Judickas komentuoja, kad norint važinėti dviračiu prisirišus šunį, reikia pasiruošti ir tai daryti saugiai: „Pirma, gyvūnas turi būti specialiai treniruojamas ir dresuojamas nereaguoti į aplinkos dirgiklius. Tai svarbu, kad šuo netikėtai netruktelėtų pavadžio ir nesukeltų pavojaus nei sau, nei dviratininkui. Taip pat ir pavadėlis turi būti tinkamas. Rekomenduotina gyvūnui naudoti petnešas vietoje antkaklio, taip pat pavadėlis turėtų būti su amortizacine juosta.“
Gydytojas pabrėžia, kad negalima rišti pavadėlio prie dviračio. Turi būti naudojamas specialus diržas skirtas tvirtinti pavadėlį prie dviratininko liemens su greito atsegimo mechanizmu.
Parinkite tinkamą greitį
Važiuojant dviračiu ir laikant šunį už pavadėlio, ortopedas–traumatologas atkreipia dėmesį į slypinčius pavojus: „Galima tik įsivaizduoti, kokios traumos gali įvykti važiuojant dideliu greičiu, kuomet staiga įsipainioja pavadėlis į ratą ar šuo pamatęs stirną staigiai šoka paskui ją.“
R.Judickas sako, kad tokiose situacijose kyla didelė traumų rizika – dviratininkas gali kristi, o gyvūnui gali pakenkti pernelyg intensyvus fizinis krūvis: „Negalima greitai važiuoti dviračiu, jei šuo nėra treniruojamas pamažu, retai intensyviai bėgioja.“
Pasak specialisto, pradedant sportuoti su augintiniu, yra daug alternatyvų didinti fizinį aktyvumą: „Saugiausia bėgioti su šuneliu kartu. Galima rinktis didesnio intensyvumo treniruotes kliūčių ruože. Jei oro sąlygos nepalankios, puikiai tinka treniruotės šunų sporto klube bėgant ant bėgimo takelio ar net plaukiojimas šunims skirtame baseine.“
Tykantys pavojai – žaizdos, lūžiai, patempimai
Gydytojo ortopedo–traumatologo teigimu, daug bėgiojantiems šunims, ypač kietu paviršiumi, dažnai diagnozuojamas pėdučių nudilimas, įvairaus pobūdžio žaizdos, nagų lūžimai, sausgyslių ar raiščių patempimai ar net plyšimai, sąnarių išnirimai, neretai pasitaiko ir kaulų lūžių.
Dažniausiai pasitaikančius įvairius patempimus ar sumušimus galima nesunkiai išgydyti – užtenka poilsio ir trumpo nuskausminamųjų vaistų kurso. Sudėtingiau išgydyti rimtas, nors ir rečiau pasitaikančias traumas – dantų išmušimus ar nuskėlimus, akių pažeidimus, net stuburo išvaržas ar galvos smegenų sukrėtimus, kaukolės skilimus.
„Dažnai matome įpjovimus, įplėšimus, įdūrimus. Pievose ir ant takų tyko daugybė pavojų: stiklo šukės, vielos, vinys, skardos, aštrios medžių šakos, akmenų briaunos ir t.t. Visiškai apsisaugoti nuo pavojų yra neįmanoma, bet galime sumažinti riziką ne bėgiodami, o vaikščiodami, o intensyviam sportui reikia parinkti pažįstamas teritorijas“, – pataria gydytojas.
Venkite intensyvaus bėgiojimo asfaltuota danga
Intensyviai bėgiojant didelis krūvis tenka sąnariams. R.Judickas rekomenduoja laikytis šios taisyklės – kaip ir žmonėms, taip ir gyvūnams, svarbu padaryti gerą apšilimą prieš labai intensyvų krūvį. „Prieš treniruotę reikėtų pasivaikščioti su šuneliu 15–30 min lengvu ar vidutiniu greičiu. Taip pat atlikite augintiniui tempimo pratimus“, – sako gydytojas.
Sumažinti krūvį sąnariams padeda plaukiojimas vandens telkiniuose ar laisvas bėgiojimas minkštu pagrindu, pavyzdžiui, lygioje pievoje.
Taip pat siekiant sumažinti žalos riziką, reikėtų rinktis kuo lygesnį, bet natūralios dangos taką. Intensyvus bėgimas asfaltuota danga gyvūnui sukelia didelę žalą pėdutėms. „Bėgioti geriausia vietovėse su tvirta natūralia danga – žolė, miško takas ir panašiai. Venkite didelio intensyvumo bėgiojimo asfaltuota, betonuota danga, o ypač žvyruota ar labai akmenuota, nelygia danga“, – pataria gydytojas.
Aktyvų sportą rekomenduoja nuo vienerių metų amžiaus
R.Judickas atkreipia dėmesį, kad gyvūnas neturi būti intensyviai treniruojamas iki 12–14 mėnesių amžiaus: „Kadangi šuns organizmas šiuo laikotarpiu dar besiformuoja ir auga, jo kaulai yra nepakankamai tvirti atlaikyti didelį krūvį, todėl treniruotės turėtų būti labiau auklėjimo ar dresiravimo pobūdžio, bet be ypač didelio fizinio aktyvumo.“
Gydytojas perspėja, kad įvairios, net smulkios traumos jauname amžiuje gali turėti labai didelę įtaką visam likusiam gyvūno gyvenimui.
Svarbu šerti kokybišku maistu su vitaminais ir mineralais
Jei gyvūnas yra intensyviai treniruojamas, svarbus yra tinkamas šėrimas, maisto papildai. R.Judickas rekomenduoja skirti papildus su gliukozaminu ir chondroitinu, Omega-3 bei Omega-6 rūgštimis.
Didelis kalcio kiekis mityboje daug naudos neatneš, jei kartu nebus duodamas vitaminas D. „Dažnai manoma, kad didelių veislių šunims reikia daug kalcio papildų, bet tai yra klaidinga nuomonė. Jei šuo gauna geros kokybės pašarų, juose kalcio kiekis dažniausiai yra pakankamas“, – tvirtina gydytojas ortopedas–traumatologas R.Judickas.
