Atsigręžti į gyvūnus, kaip į sąmoningus padarus, gyvenimas mus paskatina labai įvairiai. Štai vienas keliautojas papasakojo nuotykį, patirtą Gobio dykumoje. Jis plūkėsi mėgindamas užsiropšti ant stačios uolos, kurios oranžinė siena kilo virš prarajos. Takelis, kuriuo slinko, tebuvo atbraila, kurios pločio vos pakako pėdai pastatyti. Ir staiga ant tos pačios “lentynos” išdygo Altajaus kalnų avinas – argalis. Akimirką žmogus ir gyvūnas suakmenėję sustingo vienas priešais kitą. Šviesios avino akys, primenančios gintarą su juodu inkliuzu viduryje, buvo įsmeigtos į žmogų. O šio galvoje chaotiškai blaškėsi mintys: atsitraukti? O gal tik labiau prisispausti prie uolos?.. Argalis svarstė tą patį.
Po kelių sekundžių avino vyzdžiai virptelėjo, jis metė žvilgsnį į prarają, kitą – aukštyn į uolas. Abu keliai atrodė vienodai neįmanomi. Atsitraukti irgi negalėjo, nes atbraila iškart už jo nugaros baigėsi. Buvo vienintelis kelias – pirmyn.
Žmogus prisimena pajutęs aštrų gyvūno kvapą. Matė aukštyn iškeltą, didžiuliais riestais ragais papuoštą jo galvą. Jei tas 200 kg raumenų kalnas būtų metęsis vyro link…
Staiga avinas pakilo į orą. Pritūpė ir šoko į stačią uolą. Trenkė į sieną kanopomis, pažiro skeveldros. Lyg išmestas jis skriejo aukštyn, atsispyrė nuo uolos ir peršokęs žmogų nubėgo...
Po šio nuotykio likęs gyvas žmogus įtikėjo viena tiesa: sutiktas gyvūnas buvo sąmoningas kaip ir jis – avinas įvertino situaciją, mėgino apsispręsti, jautė ir išgyveno momento dramatiškumą.
Jeigu gyvūnai turi sąmonę, vadinasi, turi ir atmintį, ir greičiausiai sapnuoja. Ligi šiol įvairių šalių mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad drambliai sapnuoja sultingą savanų žolę, liūtai – kaip sėlina per krūmyną grobio link, voverės sapnuose liuoksi tarp medžių šakų, o laboratorines žiurkes persekioja košmaras, kuriame jos vis pasiklysta sudėtingame labirinte. Beje, kaip tik nuo jų viskas ir prasidėjo...
Nugirsta iš miegančių smegenų
Tyrinėtojai keturias žiurkes gainiojo ratu, skiriančiu jas nuo ėdalo. Gyvūnėlių smegenyse buvo įtvirtinti elektrodai, leidžiantys registruoti aktyvumą smegenų dalies, atsakingos už atmintį. Po sunkios pratybų dienos, kai nuvargusios ir pagaliau paėdusios žiurkytės sumigdavo, būdavo stebimas jų miegas, ypač greitojo miego, vadinamoji REM, fazė. Paaiškėjo, kad iš 45 įvairios trukmės (nuo 60 iki 250 sekundžių) įrašų net 20 tiksliai atspindėjo labirinto schemą. Šis faktas skatina daryti prielaidą, kad gyvūnai sapnavo tai, ką buvo išgyvenę.
Panašu, kad graužikų, kaip ir žmonių, smegenys naktį kartoja dienos potyrius – tokiu būdu stengiasi geriau juos įsidėmėti. Smegenys saugo prisiminimus, lyg koks atminimų albumas. Tačiau tik nedaugelis jų atgyja sapnuose. Tikėtina, kad į sapnus prasiveržia tik pastoviojoje atmintyje įsitvirtinę išgyvenimai.
Šis eksperimentas patvirtino, kad gyvūnai, kaip ir žmonės, sapnuodami “medituoja” šviežiai gautą informaciją, o kartais (bent jau su žmonėmis tikrai taip yra) ir turimą gana seniai. Mokslininkai neabejoja, kad viena kitą keičiančios greitojo ir lėtojo miego fazės bei sapnų vaizdiniai padeda smegenims priimti naują informaciją, ją įsidėmėti ir paversti tam tikru įgūdžiu. Nors kai kas mano, kad gebėjimus ištobulina tik praktika, iš tikrųjų be sapnų to pasiekti nepavyktų.
Tiesą sakant, daugeliui tų, kurie turi augintinius, šis mokslininkų atradimas – jokia staigmena. Jiems ne kartą teko stebėti, kaip keturkojai draugai elgiasi per miegus: kaip keičiasi gyvūnėlio kvėpavimas, kaip po vokais kruta akys, virpa ūsai, trūkčioja galva ir letenėlės, kaip inkščia ar kiauksi. O prie miegančio šuns snukučio prikišus dubenį su ėdalu, net galima pamatyti, kaip miegalius pradeda judinti žandikaulius – lyg kramtytų...
Naktinės gyvenimo pamokos
Sapnų paslaptis žavėjo žmones nuo neatmenamų laikų. Nūdienos tyrinėtojai viliasi rasti raktą, ligi šiol neįmintą proto mįslei. Izraelio mokslininkai pateikė duomenų, įrodančių, kad greitasis miegas (REM) padeda žmonėms įsisavinti tam tikrus gebėjimus. Vėlesni tyrimai atskleidė, kad ne kiekvienai informacijai įsisavinti būtina sapnų pagalba. Tokios prireikia tik “poelgių atminčiai”. Trumpiau tariant, sapnuose mes mokomės “kaip pasielgti, kaip atlikti”, o ne “ką padaryti”.
Neuropsichologai tyrė grupelės populiaraus kompiuterinio žaidimo dalyvių sapnus. Panašiai kaip laboratorijos žiurkės sapnavo labirintą, kompiuterinių žaidimų gerbėjai sapnavo žaidimą. Apie žiurkių sapnų vaizdinius tyrėjai galėjo tik spėlioti, o kai kurie žaidėjai savo sapnus atsiminė ir galėjo papasakoti. Beje, įdomus dalykas: daugelis dažniausiai sapnavo kaip tik tuos žaidimo fragmentus, kuriuos realybėje jiems buvo sunkiausiai įveikti.
Todėl galima spėti, kad kai kurie mūsų patyrimai sapnuose “perdirbami” dar ir dar kartą, kad įsitvirtintų tuose smegenų plotuose, kurie atsakingi už ilgalaikę atmintį. Mokslininkai tikisi, kad galimybė “žvilgčioti, ką per miegus veikia smegenys”, pravers ieškant būdų įveikti amneziją ar Alzheimerio ligą, arba trokštant kuo daugiau išmokti ir įsiminti. Tai patvirtino eksperimentas su studentais. Grupė jaunuolių, kurie pasimokę popietę naktį gerai išsimiegojo, egzaminą išlaikė kur kas sėkmingiau nei jų bendramoksliai, mokęsi kone kiaurą naktį, ir į egzaminą nuėję beveik nenumigę.
S. Freudas prieš šimtą metų į dienos šviesą ištraukė pasąmonę ir sapnų turinį pavertė priemone žmogaus elgsenai suprasti. Ir štai pagaliau atsiranda vis labiau ištobulintų priemonių, leidžiančių žmonėms nagrinėti gyvūnų sapnus, tokiu būdu vis geriau pažįstant ir save.
Musės irgi sapnuoja
Betgi grįžkime prie žvėriukų. Mokslininkai mano, kad kuo silpnesnis ir plėšrūnų lengviau sumedžiojamas yra gyvūnas, tuo mažiau jis miega ir, žinoma, rečiau sapnuoja. Žinduoliai, kurių jaunikliai, panašiai kaip žmonių, auga ir vystosi ilgokai, miega palyginti daug. O štai gyviai, kurie į gyvenimą įžengia praktiškai jau subrendę, naudojasi tik REM faze.
Pavyzdžiui, avių REM fazei tenka tik 1 proc. miego, kuris akivaizdžiai yra susijęs su sapnavimu. Avelės paprastai miega sfinkso poza, retkarčiais visu kūnu pasirąžydamos. Retkarčiais galima pastebėti, kaip krusteli jų ausys ir kojos, virpa akių vokai. Tai neabejotini sapnavimo požymiai.
Stulbinamų dalykų atskleidė vandens žinduolių tyrimas. Delfinai, ruoniai ir jūrų vėpliai visada miega tik vienu pusrutuliu, nes kitas jų smegenų pusrutulis tuo metu tik snūduriuoja arba ir išvis būdrauja. Po kurio laiko budėjimo pamainą perima pailsėjusi smegenų pusė. Štai kodėl šie žinduoliai miega užmerkę tik vieną akį.
Nelengva gilintis į dramblių sapnus. Mat šie milžinai numigti dažniausiai įsitaiso ant šono kokioje nors baloje, ir pastebėti jų mažų akučių judesius po vokais beveik neįmanoma. Lieka stebėti kvėpavimo ritmo pokyčius, vokų virptelėjimus ir klausytis retkarčiais skleidžiamų garsų.
Dramblių kaimynės iš savanos žirafos užmiega gulėdamos, galvą priglaudusios prie liemens arba padėjusios ant žemės. Per naktį jos išmiega ne daugiau kaip dvi valandas, iš kurių maždaug 20 minučių tenka REM fazei, išdalytai į epizodus, trunkančiu nuo vienos iki šešių minučių. Greitojo miego tarpsnius galima atpažinti iš staiga imančių virpėti akių vokų, su ilgiausiomis pasaulyje blakstienomis, ir judančių kanopų, kurios regis taikosi leistis bėgti. Panašiai kaip žirafos per miegus elgiasi ir arkliai, jie judina kojas ir žvingauja, bet tik tada, kai guli. O dažniausiai jie miega stovėdami, ir tada REM jų miege nepastebima.
REM fazė neaptikta gyvačių ir kitų šliužų, amfibijų, žuvų, vėžiagyvių miege, nors akių judesiai ir stebimi. O štai paukščiai sapnuoja dvidešimtąją savo miego laiko dalį. Beje, musės nė kiek ne prastesnės. Jų smegenyse užfiksuotos bangos, kurios gali būti sapnavimo ženklas.
Vis tiek esame nepralenkiami sapnuotojai
Gamta kurdama nervinę sistemą, tegul ir visai primityvią, aprūpino ją gebėjimu per miegą, sapne atkurti išgyventą patyrimą. Taigi atėjo metas pamiršti prieš 20 metų garsiai ištrimituotą teiginį, esą sapnuoti gali tik mąstančios būtybės, vadinasi, žmogus, na, dar šimpanzės. Tiesa, sapnų srityje su mumis varžytis negali niekas. Mat sapnų ekranas miegant mūsų galvose sušvinta kas valandą ir kiekvienąkart trunka 6–10 minučių.
Trumpai
Kas yra REM?
REM (angl. Rapid Eye Movement)– tai miego fazė, kurios metu žmogus aktyviai sapnuoja. Šiam miego tarpsniui, vadinamu greituoju, būdingi greiti akių obuolių judesiai po vokais, sustiprėję širdies raumens susitraukimai, ryškus elektrinis smegenų aktyvumas, nereguliarus kvėpavimas, ausų ir ūsų virpėjimas, galvos ir galūnių trūkčiojimai. REM teikiamas poilsis nėra gilus.
