– Profesoriau, kaip jūs apibūdintumėte situaciją, kurioje yra žmonija šiandien, ir kokie galimi vystymosi scenarijai?
– Nereikia būti pranašu, kad apibūdintum mūsų būseną kaip keliančią nerimą. Esame užspausti į kampą, patys save čia ir atvedėme. Mūsų egoizmas, mus valdanti ir judinanti vidinė jėga, skatina mus tolti vienus nuo kitų, prieštarauti vieni kitiems, neleidžia mums palaikyti gerų santykių.
Mes it kiemo berniūkščiai kovojame: taip elgiasi politikai, šalių vadovai, tad ko gi tikėtis iš masių. Žmonijos padėtis itin sudėtinga ir pavojinga. Kita vertus, egzistuoja galimybė to išvengti, jei imsime teisingai suprasti savo egoistinę prigimtį, kuri ir kelia tokius siaubingus susidūrimus. Jeigu įstengsime pakilti virš šios prigimties, kitaip tariant, nepaisydami jos pasitelksime protą, tinkamai sąveikausime tarpusavyje, imsime klestėti, pasieksime laimę, ramybę ir, galiausiai, išvalysime Žemę nuo šiukšlių, išsigelbėsime nuo visų ekologinių ir visuomeninių problemų, bėdų su vaikais, narkotikais, depresija ir t. t. Nuo visko, ko pridarėme per paskutiniuosius dešimtmečius – visa tai dar galima ištaisyti.
– Lietuva tikriausiai vėluoja, nes savižudybių skaičius (pagal gyventojų skaičių) – didžiausias Europoje? O dar liūdniau, kad žudosi jauni žmonės.
– Taip. Ir tai matyti ne tik Baltijos šalyse. Šiaurinėse šalyse, Skandinavijoje – taip pat. Tai savaime suprantama, nes šios šalys su jų išvystytomis valstybinėmis, socialinėmis struktūromis turėtų suprasti žmonijos taisymo metodiką ir kuo greičiau pakilti į kitą lygmenį. Juk gamta įpareigoja mums pasiekti kitą raidos etapą, kai tapsime vieninga žmonija.
– Ir vis dėlto tėvai, kurie su tuo susiduria, klausia, ar tai jų klaida, ar tai susiję su procesais, vykstančiais visuomenėje?
– Tai procesas, kuris nevalingai vyksta žmonijai vystantis, ir nieko čia nepadarysi. Gamta taip ir varys mus pirmyn per kančias, kol suprasime, kad būtina tinkama tarpusavio sąveika, keičiant pačią žmogaus prigimtį, kad taptume panašūs į mus supančią ir valdančią Gamtą. Kai atitiksime Gamtą, tuomet šiuose tarpusavio santykiuose pasieksime harmoniją. Tada viskas nurims, įgis pusiausvyrą.
– Paprastai žmogus svarsto, aš vienas ar su keliais bendraminčiais nieko neįstengsiu padaryti. Ar tai tiesa? Ar vienas žmogus arba nedidelė grupė gali ką nors pakeisti?
– Tai įmanoma, bet vis dėlto problemiška. Kai didžiulis būrys ugdytojų, pasitelkę šiuolaikinės žiniasklaidos priemones (televiziją, radiją ir svarbiausia internetą) ima ugdyti visuomenę, kai šioji tai priima kaip priesaką, jog privalo pasikeisti, pagerinti savo vidinius tarpusavio santykius, viskas atrodo kitaip. Tad darbe, namuose, mokykloje, kad ir kur žmogus būtų, turėtų išklausyti ir teorinį, ir praktinį kursą, aiškinantį, kaip tinkamai sąveikauti tarpusavyje. Žmonės pajaustų, kaip visuomenė keičiasi, atsirastų naujų visuomeninių, kultūrinių, gamybinių jėgų, ir visi išvystų to naudą. Nemanau, kad mažame kolektyve pavyks, juk jis egzistuoja didesnio kolektyvo viduje. O jeigu iškeltume žmogaus ugdymą kaip valstybinę arba tautinę užduotį, tada tauta tai priimtų visai kitaip.
– Šiandien žmonėms aktualios temos visiškai kitokios. Pusę gyvenimo vaikomasi vienų vertybių (pinigų, turtų, šlovės), o paskui prisimenama, kad kažkas ne taip, jei apskritai prisimenama... Kokia yra tikroji žmogaus gyvenimo vertybė?
– Žmogus neturėtų švaistyti savo gyvenimo. Jis gali per šį gyvenimą atskleisti, pakilti į kitą savo egzistavimo pakopą – taip, kad jo mirtis, jo laikinas kūnas netrukdytų jam egzistuoti toliau. Kitaip tariant, dar iki kūnui mirštant žmogus gali atskleisti visiškai kitą egzistencijos lygmenį. Kiekvienas gali to pasiekti, ir aš manau, kad būtent to turėtume mokytis patys. Turime išsiveržti iš tų rėmų, kuriuose dabar gyvename, iš tų mūsų gyvūninio kūno apribojimų, nes jis vis tiek numirs. Turime atskleisti savyje vidinį mūsų kūną, vadinamą siela. Tad mums nereikia švaistyti savo gyvenimo, mes tiesiog galime nuolatos dirbti ir artėti prie tokios būsenos.
– Kaip vis dėlto į kasdienybę panirusiam žmogui rasti vidinių jėgų siekti šių tikrųjų vertybių?
– Tai pamažu vykstantis procesas, kai įsisąmoniname tai, ką darome šiame pasaulyje: kiek esame jame įklimpę, kiek esame savo egoizmo vergai. Egoizmo, kuris mus žlugdo, kol nepražudys visiškai. Taip ir mirštame po savęs nieko nepalikę, ir mūsų vaikai kankinasi kaip mes, jei ne daugiau.
Jeigu iš tikrųjų trokštame naudos, gerovės, laimės ir sau, ir vaikams, ir visiems aplinkiniams, turime pasiekti tobulą gyvenimą, o jį galima atskleisti šiandien, čia ir dabar. Tuomet ir šį gyvenimą pragyvensime tinkamai, mėgaudamiesi juo kas akimirką, iš anksto džiaugdamiesi ta būtimi. Viskas priešais mus.
– Tačiau Lietuvoje, kaip ir kitur, yra žmonių, kurie neieško vertybių ir paskendę kasdienybėje įninka į narkotikus, alkoholizmą. Lengva kaltinti, moralizuoti, bet kaip, iš tikrųjų, padėti tokiems žmonėms?
– Tai ne tik lietuvių problema, visame pasaulyje taip. Be to, mastai auga, ir pasaulis liaujasi tam priešinęsis. Marihuana įteisinta daugelyje valstybių. Net jei aptinkama ten, kur draudžiama, su tuo taikstomasi. Praktiškai nieko nepadarysi, nes šiandien tiek daug visokiausių narkotinių medžiagų, ir jos rinkoje pakankamai pigios.
Manau, kad draudimas nieko neduoda. Jeigu ugdysime žmogų ir vietoj apgaulingo nusiraminimo suteiksime jam tikrą, kurį supanti visuomenė palaikys, kuomet priešais save atskleis naujus pasaulius, tai jaus kur kas didesnį malonumą, nei gaunamas nuo bet kokių svaigalų.Narkotikuose nėra nieko tikro, natūralaus, jų poveikis praeina.
Neturėtume su tuo kovoti priešpriešiais, reikėtų pasitelkti ugdymą. Narkotikai apskritai yra didžiausia, labiausiai paplitusi žmonijos nelaimė, depresija puola netgi mažus vaikus, naminius gyvūnus, kurie perima ją iš savo šeimininkų...
– Kitaip tariant, žmonėms trūksta pasitenkinimo, užsipildymo, aukštesnio tikslo, iš kitos pusės matome, kad grupės žmonių, valdančių pasaulio išteklius, nori vis daugiau. Kodėl taip yra?
– Mat egoizmas visada auga. Tai būtina, nes turime įsitikinti, kad egoizmas stumia mus mirties link: jis tarsi gyvus užkasa mus žemėje, apvagia, pakiša melagingus tikslus, ir mes bėgame paskui juos. Mums rodosi, kad pasiekiame kažkokią laimę, užsipildymą, tarsi išsiplečia mūsų sąmonė, tarsi vis daugiau suprantame. O yra kitaip. Kiekvienas susitelkia į savo tikslą, tai ne tikslas, tiesiog visuomenė sako, jog tai tau svarbiausia ir aš to vaikausi. Todėl mums reikia sukurti tokią visuomenę, kuri atkleistų mums tikrąjį tikslą, kuris neštų naudą ir mums patiems, ir aplinkiniams, ir judėsime jo link.
– Sakote, kad kabala siūlo ugdymo metodiką?
– Kabala – tai mokslas, nesusietas su religija, jį žmonija atskleidė dar prieš beveik 6000 metų ir nuo tada jis egzistuoja, bet juo iki mūsų laikų naudojosi nedaug žmonių. Jie paliko tam tikrus užrašus, knygas, yra daug rašytinės ir spausdintos medžiagos.
Mūsų Pasaulinėje kabalos akademijoje yra maždaug virš 2 milijonų žmonių. Jie lanko mūsų portalą 36 kalbomis, mes kasdien transliuojame paskaitas, laidas, rengiame medžiagą, leidžiame knygas, organizuojame tarptautinius kongresus. Žmonija vis dažniau susimąsto apie savo likimą, tad stengiamės palengvinti paieškas.
– Tai, kad kabala atsiskleidė XX am. pabaigoje nėra atsitiktinumas?
– Ne, ji atsiskleidė maždaug prieš 20 metų, o iki tol buvo skirta nedidelėms grupelėms, pavieniams žmonėms, mokslininkams, kaip ir bet kuris kitas naujas mokslas. Kadaise būta kokio nors mokslininko, pvz., alchemiko ar astronomo, kuris ramiai sėdėjo savo kampelyje ir užsiiminėjo savo mokslu, gal niekas apie jį ir nežinojo, galbūt keletas pavienių mokslininkų jį pažinojo, tačiau šiandien neįmanoma tirti jokio mokslo, jeigu nepriklausai virtualiai bendruomenei. Internetas buvo išrastas būtent mokslininkų, kad galėtų tarpusavyje bendrauti. Ir šiandien, pavyzdžiui, fizika – tai fizikų brigada, dirbanti laboratorijose. Pavienis mokslininkas nieko vertas. Lygiai tas pats ir su kabala. Anksčiau kabala buvo pavienių žmonių ar nedidelių grupelių reikalas, o šiandien jos žinios paplitusios.
– Įdomu, kad kabala buvo žinoma tūkstantmečiais ir tokie žymūs mokslininkai, filosofai kaip Archimedas, M. Kopernikas, G. V. Leibnicas, I. Niutonas – visi buvo susipažinę su kabala.
– Visi buvo susipažinę, ir po savęs paliko itin įdomius veikalus apie kabalą. Apie ją daug rašo viduramžių filosofai.
– Kokių kabala turi sąlyčio taškų su šiuolaikiniu mokslu, žinau, kad Jums teko susitikti su kvantinės fizikos atstovais?
– Buvau susitikęs su daugybe įvairiausių specialybių mokslininkų, tarp jų ir kvantinės fizikos. Mano paties pirmoji specialybė – biokibernetika. Mūsų šeimoje mokslas nesvetimas: viena dukra genetikos mokslų daktarė, kita – filosofijos mokslų daktarė, aš pats laikau save mokslininku.
Kabala – tai mokslas, ją studijuoja 1800 universitetų fakultetuose, apie ją rašo disertacijas, atlieka tyrimus, ja domisi ir religijos atstovai. Neseniai pas mane viešėjo du mokslininkai iš Romos, vienas jų – artimiausias Romos popiežiaus patarėjas. Beje, skaičiau paskaitas krikščioniškame universitete Čikagoje, masonų ložėse. Amerikoje turime daug kabalos studentų, išpažįstančių krikščionybę.
Kabala – tai mokslas apie pasaulio sandarą, aiškinantis apie jėgas, veikiančias mus, žmones, Mokslininkai itin nori ją suprasti, bet tam reikia mokytis ir keistis pačiam.
– Nors palaikote ryšius su didžiausiais žmonijos protais, Jus dažnai kritikuoja...
– Taip, žinoma [juokiasi]. Kabala nesuprantama žmonėms, mat visi mūsų mokslai, išradimai, kultūra, menas, literatūra – visa, ką sukūrė žmonija, skirta tam, kad užpildytume savo egoizmą, save, savo prigimtį. O kabala sako: „Ne, ne taip, turi pasikeisti pats, tapti panašus į supančią gamtą ir tada prisipildysi. Dirbk ne tam, kad viską krautum į save, išeik iš savęs ir tuomet iš tikrųjų užsipildysi“.
Kitaip tariant, metodika priešinga tam, prie ko esame pripratę, todėl kritika – natūrali. Žmonės nenori keistis, jie nori gyventi egoistiškai ir mano rasią laimę. Tačiau pasaulis rodo, kad einame ne į laimę.
– Kitaip tariant, į kritiką žvelgiate kaip į savaime suprantamą dalyką.
– Kritika padeda atkreipti žmonių dėmesį. Ten, kur negaliu prasibrauti pats, – ten mano kritikai. Sovietų laikais iš tarybų valdžios kritikos suprasdavome, ko yra užsienyje... Jei kritikuoja, reiškia gerai [juokiasi]. Ir čia taip pat. Nėra nieko blogo, viskas, kas vyksta su žmogumi, turi vykti, tad jei yra kritikų, tegu kritikuoja.
Aplink kiekvieną mokslą turi būti sistema, kuri tikrina, kritikuoja, kažkaip nukreipia, spaudžia. Labai dažnai dėl savo kritikų keičiu savo dėstymo, aiškinimo stilių, kai kreipiuosi į mases. Kritika reikalinga. Gamtoje juk egzistuoja dvi priešingos jėgos, ir mes esame tarp pliuso ir minuso visose sąveikose: šviesa – tamsa, šiluma – šaltis ir t. t. Negali būti tik koks nors vienas parametras, reikia dviejų ir kažkur tarp jų yra pusiausvyra. Visas kabalos mokslas kalba apie tai, kaip pasiekti pusiausvyrą tarpusavyje ir su supančiu pasauliu.
– Labai ačiū. Ir iki pasimatymo!
