– Kaip Bitė atsirado jūsų namuose?
– Viena draugė užsiminė, kad vaikystėje svajojo turėti didelės veislės šunį. Vykau ne į vieną Lietuvos miestą, kol suradau senbernarų veislės šuniukų vadą. Vieną iš jų minėtoji draugė ir išsirinko. Tai buvo Bitė. Tačiau po poros mėnesių minėtoji draugė paprašė laikinai šunelį priglausti, nes išdykėlis, kaip ir tikėtina, ėmė viską graužti: batus, kilimus, baldus...
Pradėjau ieškoti Bitei naujų namų. Tie, kurie panoro ją auginti, mano akimis, nebuvo tinkami. Galiausiai Bitė apsigyveno vienoje šeimoje. Tačiau jau kitą rytą sulaukiau skambučio: į namus grįžo išgėręs vyras, o Bitė jam pastojo kelią ir neleido įeiti. Ji nemėgsta agresijos, o šeimos galva tuo metu buvo lydima piktų emocijų. Taip Bitė grįžo į mano namus.
– Žinau, kad Bitė – ne tik gynėja, bet ir kitų gyvūnų globėja. Papasakokite, kaip ji globoja kačiukus.
– Pavasarį, kai į pasaulį atkeliauja kačių palikuoniai, neretai žmonės jų atsikrato tiesiog išmesdami į konteinerius. Bitė surasdavo daugybę kačiukų, paimdavo dantimis ir nešdavo namo. Kačiukai būdavę sunegalavę – apšašę, sergantys. Bitė žaizdas išlaižydavo ir jau po savaitės jie tapdavo sveiki. Stiprus motinystės instinktas sukeldavo laktaciją. Bitė imdavo juos žindyti.
Bitė surasdavo daugybę kačiukų, paimdavo dantimis ir nešdavo namo. Kačiukai būdavę sunegalavę – apšašę, sergantys. Bitė žaizdas išlaižydavo ir jau po savaitės jie tapdavo sveiki.
Įdomiausia, kad šuns užaugintų kačiukų elgesys – visai kitoks nei jų gentainių. Jiems pasireikšdavo stiprus gynybinis instinktas. Jeigu kuris nors kitas šuo rodydavo prieš Bitę nukreiptą agresiją, kačiukai imdavo jį pulti. Juokinga, kai toks mažas kamuoliukas gindavo tokį milžiną (šypsosi).
– Kur patekdavo Bitės užauginti kačiukai?
– Publikuodavau skelbimus ir padovanodavau norintiesiems juos auginti.
– O Bitė šuniukų neturėjo?
– Ne, ji susirgo piometra – gimdos uždegimu. Kad juo serga, sužinojome atsitiktinai.
Buvo šalta, darganota diena. Bitė laiką namuose leido viena. Išgirdo medyje kniaukiantį kačiuką. Išstūmė balkono langą ir bandė į jį įlipti mėgindama nelaimėlį išgelbėti. Tačiau nuslydo ir susižalojo leteną. Nuvykus pas veterinarą jis pastebėjo, kad Bitė serga piometra. Teko pašalinti gimdą.
– Ar su visais gyvūnais Bitė tokia draugiška?
– Bitė mėgsta visus gyvūnus – ne tik kates, bet ir triušius, šeškus, o ypač – arklius. Jeigu kurį nors pamato, praeidama stengiasi prisiglausti.
Kartą turguje iš automobilio, vežusio viščiukus, vienas jų iškrito tiesiai po ratais. Automobilis tuo metu kaip tik pradėjo riedėti atgal. Bitė paleido dantyse turėtą krepšį ir puolė gelbėti viščiuko. Griebdama jį iš po ratų truputį susižalojo galvą.
Kartą tokiu būdu išgelbėjo ir mažą kačiuką, kurio nematęs žmogus vos neužmynė.
– O arkliai Bitės nebijo?
– Paprastai – ne. Tačiau tai priklauso nuo to, kokioje aplinkoje arklys augęs. Svarbu, kad nebūtų matęs agresijos.
– Galbūt ir žmonėms Bitė yra pagelbėjusi?
– Kartą išgirdusi penkiamečio vaiko riksmą jį ištraukė iš vandens. O vieną dieną vaikštinėjome Ąžuolyno parke, kai Bitė pamatė vaiką lazda sumaniusį paauklėti patėvį. Tuomet ji griebė vyriškiui už riešo.
– Bitė – nors ir didelis šuo, atrodo draugiška. Ar tokia visuomet ir būna?
Vieną dieną vaikštinėjome Ąžuolyno parke, kai Bitė pamatė vaiką lazda sumaniusį paauklėti patėvį. Tuomet ji griebė vyriškiui už riešo.
– Anksčiau nuolat kildavo nesutarimų su policija. Ne vieną baudą teko gauti dėl to, kad Bitė vaikšto be antsnukio. Tuo būdavę nepatenkinti kai kurie žmonės. Siekdamas prigesinti neigiamą žmonių reakciją, išmokiau Bitę vaikštinėti dantyse turint krepšelį. Dabar nesusipratimų nekyla. Aplinkinių nepasitikėjimas sumažėjo ir po to, kai 2010 m. gavau apdovanojimą „Metų draugiškiausias žmogaus poelgis su šunimi“.
– Mačiau, kad kol apsipirkinėjate prekybos centre, Bitė kantriai laukia prie durų nepririšta. Kaip to ją išmokėte?
– Niekada Bitės nedresavau. Senbernarai – labai imlūs, supratingi.
– Nebijote, kad ją kas nors gali pavogti?
– Tai – neįmanoma. Ji su pašaliniais žmonėmis tiesiog niekur neitų. Bitė belaukdama gali pabendrauti su draugiškais žmonėmis, bet kad būtų įtempta, pavyzdžiui, į automobilį, neįmanoma.
– Taigi Bitė – nors ir draugiška, turi ir stiprų gynybinį instinktą?
– Taip, tai tiesa. Jeigu paliktume jai saugoti vaiką, niekam jo neatiduotų.
– O jai yra tekę pabūti su vaikais?
– Taip, Bitė – pradinukų džiaugsmas. Ją noriai pasikviečia mokytojos, kad pabendrautų su vaikais. Bitė labiausiai myli vaikus ir moteris. Ji prieina tik prie to vyro, kuris myli gyvūnus.
– Žinau, kad Bitė pagelbsti ir buityje. Kokių darbų ji moka?
– Ji išneša šiukšles, parneša malkų.
– Kaip ją to išmokėte?
– Specialiai nemokiau. Ji supratinga ir pati išmoko. Būna, darže pamačiusi ravinčią moterį pribėga ir dantimis taip pat ima rauti augalus.
Užsižiopsojau ir degant raudonam signalui ketinau eiti, skatindamas Bitę. O ji sėdėjo ir nė neketino keltis. Aplinkiniai mestelėjo: „Va, net šuo supranta, kad degant raudonam signalui eiti negalima.“
Ji – labai tvarkinga, žino savo vietą. Neleista niekada nieko nepaims. Labai atsargiai elgiasi su vaikais. Niekada jų neišgąsdins. Jeigu mato, kad vaikas nebijo, tuomet prieina, tačiau paprastai pirma prie vaikų nesiartina bijodama išgąsdinti.
– Ar tikrai Bitė viena nueina į parduotuvę?
– Taip. Užtenka parašyti raštelį, įdėti jį ir pinigų į pintinę, ir Bitė nueina parnešti prekių. Pardavėjos ją pažįsta. Dabar Bitė jau vyresnė, todėl šią užduotį jai patikiu vis rečiau, arba stengiuosi nurodyti tą parduotuvę, į kurią einant nereikia kirsti gatvės. Apskritai Bitė puikiai orientuojasi gatvėje. Kartą su ja buvome kitame mieste. Reguliuojamoje sankryžoje laukėme leidžiamo šviesoforo signalo. Užsižiopsojau ir degant raudonam signalui ketinau eiti, skatindamas Bitę. O ji sėdėjo ir nė neketino keltis. Aplinkiniai mestelėjo: „Va, net šuo supranta, kad degant raudonam signalui eiti negalima.“
– Ar niekada Bitė nebuvo dingusi?
– Kartą Kaune vyko renginys. Aš sumaniau nueiti nusipirkti valgyti, bet per žmonių grūstį nenorėjau vestis ir Bitės, todėl paliepiau jai laukti. Kai grįžau, jos neradau. Išsigandau ir puoliau rašyti skelbimus, kad dingo šuo. Po valandos nurimau ir vėl nuėjau į tą pačią vietą. Pasirodo, ji šiek tiek buvo nuėjusi tolėliau, bet ir toliau kantriai laukė.
